Sunday 4 May 2014

Apie Mamą

Žinau, kad mama niekada neskaitė ir neskaitys mano blogo. Ir ačiū Dievui, nes bandytų taktiškai pastebėti, kokios slogios, neapgalvotos ir išbarstytos mano mintys. Todėl galiu drąsiai, tokia gražia proga aprašyti ją pačią.
Ji garsiai svajojo, kad užaugusi būčiau išsilavinusi, galbūt gydytoja, gročiau fortepijonu, padėčiau žmonėms, gyvenčiau didmiesty ir turėčiau protingą vyrą, bei vieną vaiką.
Aš visada ją jaučiau šalia. Mes visur buvome kartu. Ji niekada manęs neatstūmė kai sėdausi ant kelių apkabinti, net paaugusios. Gavau labai daug dėmesio ir be galo mėgau viską, ką darė ji.
Kadangi dirbo rajono architekte, mėgstamiausi mano žaislai buvo ne lėlytės ar pirmieji pliušiniai kiškiai, o plunksnakočiai, tušas ir įvairios liniuotės. Smagiausia atrakcija - galimybė po pamokų ateiti į darbo kabinetą, sėdėti jos kėdėje, atidarinėti stalčius, apžiūrėti savaržėles, popierius, pieštukus ir trintukus, bei projektus, klausytis tyliai veikiančio radijo ir laukti, kada nusives į bufetą, bei galėsiu išsirinkti želė. Bet buvo ir nesmagumų - negalėjimas pažiūrėt kokie pieštukai ir tušinukai kolegos stalčiuje, bei brėžinių kopijavimas savivaldybės rūsyje, kur stovėjo didžiulis kopijavimo aparatas 'Era'. Tam rūsy iš baimės sunkiai kvėpuodavau - atviros durys į tamsą, bei tyla, priviliodavo galvon įvairiausių minčių ir vaizdų iš paslapčia pamatytų tuometinių siaubo filmų.
Ji niekada ant manęs nerėkė, neparodė, kad galia yra jos, bei nestabdė mano saviraiškos.  Galėjau ir lankiau įvairius būrelius, ir visur patiko.
Niekada nemačiau jos girtos. Ir geriančios, nors būdavo popiečių su damutėmis prie saldainiais, kava ir vyšnių/kavos likeriu papuošto stalelio. Net per šventes/progas ji negėrė (gal tik prie manęs) ir už tai ją be galo gerbiu.
Labai dažnai girdėjau tėvą priekaištaujant mamai dėl netinkamo auklėjimo, mat jis siūlė diržu, o ji - žodžiu, dėmesiu ir pavyzdžiu.
Ji mane auklėjo tyliai, arba neauklėjo visai.
Kalbėjo, kad viešumoje reikia elgtis padoriai, kultūringai ir, pamačius, kad namie reikalai einasi nekaip, veždavo į parodas, muziejus, kavines Šiauliuose ar Vilniuje. Pamenu, kaip ilgai aikčiojusi ir verkšlenusi, visgi išmokau valgyti peiliu ir šakute ne kur kitur, o vieninteliam miestelio restorane, nes namuose mokyti mamai trūko kantrybė - žinojo, viešumoje jai gėdos nedarysiu.

Labiausia svaigino mamos kosmetikos kampelis ir rūbai. Viską jai nematant išsitraukdavau ir apžiūrėdavau kone kasdien. Juosdavausi diržus, matavausi švarkus. Čiupinėjau man įdomiausius karolius, grandinėles, klipsus ir auskarus, visą kosmetiką, kvepalus, purškiklius, prausiklius, kremus ir nagų lakus.

Ir raudonavo mama dėl manęs ne kartą. Tada, kai buvo iškviesta į mokyklą pasiimti savo lakų. (Raudonai, antrą kart nusilakavau prieš porą mėnesių).
Tada, kai į duris paskambino muzikos mokyklos direktorius su specialybės mokytoja, ir pasakė, kad jau pusmetį neateinu į pamokas, nors pasak tėvų, į muzikos mokyklą išeidavau, ir pareidavau labai laiku. Jie drauge gražiai prašė mamos paimti diržą ir priversti mane mokytis, nes toks talentas (tiksliau klausa) yra retas, ir jie sutinka mane palikti antrais metais (?!), kad tik mokyčiaus. (Ji nieko nedarė, tik tyliai liūdėjo, mat, kad gročiau, svajojo nuo pat mano gimimo).
Tada, kai ėjo į mokyklą dėl nuolat dingstančios striukės pakalbėti su mokyklos direktorium, ir pastarasis ją tikino, jog ta sriukė ne mokyklai/ne šiam miesteliui, nes ją tikrai kasnors pavogs (gavom leidimą ją kabinti klasėje už spintos)
Kai vieną tetą mažybiškai pavadinau taip, kaip ji su tėvu ją vadindavo namuose niekam neįtariant (tikrai nežinojau, kad tai ne vardas)
Kai parsinešiau sulaužytą penalą (ok, pieštukinę), kokio klasėje dar neturėjo niekas, nes suolo draugė pamatė, kad jame yra mokytojos raudonas tušinis, bei skubėjo jai tai parodyti penalą grubiai atidarydama (ilgesnio moralo apie gėdą nesu girdėjus, ne dėl penalo žinoma)
Kai mėnesį nerodžius pažymių knygelės dėl pastabų už kalbėjimą per pamoką, bei neparuoštus namų darbus, vėliau ir pastabėlę už parašų nebuvimą, iškvietė į mokyklą, mat pasirašiau pati.
Tada, kai med. sesuo ligoninės priimamąjam plėšė nuo kojos pleistrą ir iš žaizdos traukdama vatą šūktelėjo, 'o Dieve, čia jau pūva', be išoperuotų žaislų, gydytoja buvau ir pati sau.

Ji mane išmokė pagarbos žmonėms, tolerancijos, kultūros ir poreikio menams. Tarsi genetiškai paveldėjau gebėjimą siūti, puošti, pastebėti kas gražu ir estetiška bei reikalui esant - iškalbą. Bet jos talento dailei, orentuotavimosi erdvėje, tiksliųjų mokslų išmanymo, bei užsispyrimo siekti ir būtinai pasiekti ko nori, matau, neturėjau, nors tėvas sako atvirkčiai, nutylėdamas apie tiksliuosius mokslus.
Anksčiau buvo sakoma, kad buhalterių ir menininkių vaikai yra geriausi pagal galimybių ir talentų skalę. Todėl mamos šiandien paklausiau, kodėl ji pasirinko suvirintoją iš gamyklos, vietoj inžinieriaus, jos maldavusio nemesti ilgos ir gražios draugystės..

Tėvai ėmė skirtis man būnant 13kos. Porą metų gyvenau pas krikštatėvį, kad skyrybos nepaliktų randų. Buvo 15ka, kai susipykau su mama pasakiusi, kad tikrai niekur su ja nevažiuosiu, praėjus vos porai mėnesių nuo mokslo metų pradžios naujoje mokykloje. Įpykusi leptelėjo, jog jai labai gaila, kad laukiantis nesuveikė vaistai persileidimui sukelti ir aš gimdama sugadinau jos gyvenimą. Tada aš, atidarius duris, paprašiau jos išeiti..
Po to nusprendžiau niekada neturėti vaikų ir mokytis psichologijos arba socialinio darbo. Nemačiau jos apie 8 metus ir visus juos klaidžiojau tarp pykčio ir gailesčio. Per tą laiką mamą išgedėjau. Per tą laiką perėjau visą įmanomą savo vidinį chaosą. Per tą laiką su manim didvyriškai kovojo kita tėvo moteris, dabar antra tėvo žmona.

Dabar turiu dvi mamas. Abi be galo skirtingos, su manim buvusios skirtingais augimo etapais. Abi iškentusios panašius mano išbandymus joms. Užtai vertinu abi. Abiejų žodžiai iki šiol vienodai skaudina ir guodžia. Kadangi realiai esu vienturtė ir nemoku dalintis, noriu visų pasaulio mamų tik sau. Bet dviejų - labiausiai. 

Ačiū Mamoms!

Muah xx 


No comments:

Post a Comment