Nenoriu kurt anekdotų apie anglų sveikatos sistemą, mat mano pačios atveju kvailų situacijų nėra daug buvę, ir gydytojai manęs paracetamoliu negydo, beigi aš ir pati pas juos einu tik tada, kai jau visai visai nekaip.
Pusantros savaitės praleidau Londone, vertėjaudama per/po tėvo ausies operacijos. Aš vis dar gyvenu principu, kai po narkozės, ar operacijos žmonės porą dienų atsigaudinėja, bet pagal planą, tėvas po narkozės ir 2jų pjautinių žaizdų, turėjo eit namo, vos už poros valandų. Jam deja iš ausies ėmė lašėti kraujas, todėl palaikė per naktį. Nieko įdėmiai neapžiūrėję, paleido namo. Vakare sukilo temperatūra, kitą dieną ausis, pusė galvos, po akim sutino, todėl su greitąja keliavom ieškot pagalbos. Nepostringaujant, kad telefonu operatorius juokavo, jog jam čia nieko, jis matęs labai daug ištinusių pooperacinių žmonių, gal lai lieka namie, tėvo dar ir ligoninėj nelabai norėjo, mat operuotas ne čia. Galų gale jis visgi buvo apžiūrėtas, pripumpuotas antibijotikų, kas iškart nuėmė tinimą nuo veido, bei paguldė nusprendę, jog komplikacija.. Per porą dienų jam užpūliavo išorinė žaizda, o iš ausies vidaus ištraukė siūlus, nors tą turėjo padaryt už poros savaičių. Pasakė, kad taip reikia. Perkėlė į ligoninę kur operavo. Įkišo gabalą binto po žaizda, kad išbėgtų visi po tinimu susirinkę skysčiai. Šiandien, po to, kai dvi dienas iš eilės gydytojas stovėdamas kojūgaly sprendė, jog jis gerai atrodo ir gali eit namo, išrašė. Neapžiūrėję žaizdos. Nepaaiškinę jam kaip (ar) sugis ausies viduje. Ar atsiradęs apkurtimas išnyks.
Tėvo žmona būdama namie, nežinioje, kone rovėsi plaukus sakydama, jog Lietuvoj ji žinotų viską, iš kur, kas, kaip, kodėl, kada, kiek. Čia mes galėjom mandagiai klausinėti visko, bet ne per daug. Kasdien ėjo skirtingi gydytojai, dažnai pasimesdavom ar vistik gydytojai, ar asistentai, ar šiaip pakeleiviai, be kortelių, be aprangos, be žinių. Visi angliškai mandagūs, visi nekonkretūs, neužtikrinti, apart seselių ir personalo -su jais į pasaulio galą drąsiai. Tikiuos tėvas pagis be pakartotinių vizitų į priimamuosius.
Kol globėjiškai sėdėjau prie tėvo, mirė kaimynė.
Prieš kelias savaites jai nukritus, paramedikai išvežė patikrint ar kur nesusitrenkė. Sekančią dieną paleido. Į moters skundą, jog skauda palei klubus nuramino, jog todėl, kad krito. Visgi po savaitės jos kasdienių skambučių nusprendė patikrint - rado lūžųsį dubens kaulą. Kol suruošė operacijai (kas čia vyksta lėtai) moteris laukė, operuojant išėjo.
Būnant ligoninėse, rodės jog žmonės čia eina aukso. Būriais, nesustodami. Daugiau įeinančių, nei išeinančių. Visi su emocijom, liūdesiu, viltim, ir lūkesčiais, pažeisti ir įžeisti. Visi su ligom, bet ne jų priežastim.
Antrą vakarą prieš miegą skaitinėju 'Secret'. Man žinomam užtenka senų veikalų ta pačia tema, bet knyga 4 metus pragulėjus lentynoj pagaliau sulaukė savo valandos.
Ko čia palinkėjus..
Ramybės.
muah xx
Pusantros savaitės praleidau Londone, vertėjaudama per/po tėvo ausies operacijos. Aš vis dar gyvenu principu, kai po narkozės, ar operacijos žmonės porą dienų atsigaudinėja, bet pagal planą, tėvas po narkozės ir 2jų pjautinių žaizdų, turėjo eit namo, vos už poros valandų. Jam deja iš ausies ėmė lašėti kraujas, todėl palaikė per naktį. Nieko įdėmiai neapžiūrėję, paleido namo. Vakare sukilo temperatūra, kitą dieną ausis, pusė galvos, po akim sutino, todėl su greitąja keliavom ieškot pagalbos. Nepostringaujant, kad telefonu operatorius juokavo, jog jam čia nieko, jis matęs labai daug ištinusių pooperacinių žmonių, gal lai lieka namie, tėvo dar ir ligoninėj nelabai norėjo, mat operuotas ne čia. Galų gale jis visgi buvo apžiūrėtas, pripumpuotas antibijotikų, kas iškart nuėmė tinimą nuo veido, bei paguldė nusprendę, jog komplikacija.. Per porą dienų jam užpūliavo išorinė žaizda, o iš ausies vidaus ištraukė siūlus, nors tą turėjo padaryt už poros savaičių. Pasakė, kad taip reikia. Perkėlė į ligoninę kur operavo. Įkišo gabalą binto po žaizda, kad išbėgtų visi po tinimu susirinkę skysčiai. Šiandien, po to, kai dvi dienas iš eilės gydytojas stovėdamas kojūgaly sprendė, jog jis gerai atrodo ir gali eit namo, išrašė. Neapžiūrėję žaizdos. Nepaaiškinę jam kaip (ar) sugis ausies viduje. Ar atsiradęs apkurtimas išnyks.
Tėvo žmona būdama namie, nežinioje, kone rovėsi plaukus sakydama, jog Lietuvoj ji žinotų viską, iš kur, kas, kaip, kodėl, kada, kiek. Čia mes galėjom mandagiai klausinėti visko, bet ne per daug. Kasdien ėjo skirtingi gydytojai, dažnai pasimesdavom ar vistik gydytojai, ar asistentai, ar šiaip pakeleiviai, be kortelių, be aprangos, be žinių. Visi angliškai mandagūs, visi nekonkretūs, neužtikrinti, apart seselių ir personalo -su jais į pasaulio galą drąsiai. Tikiuos tėvas pagis be pakartotinių vizitų į priimamuosius.
Kol globėjiškai sėdėjau prie tėvo, mirė kaimynė.
Prieš kelias savaites jai nukritus, paramedikai išvežė patikrint ar kur nesusitrenkė. Sekančią dieną paleido. Į moters skundą, jog skauda palei klubus nuramino, jog todėl, kad krito. Visgi po savaitės jos kasdienių skambučių nusprendė patikrint - rado lūžųsį dubens kaulą. Kol suruošė operacijai (kas čia vyksta lėtai) moteris laukė, operuojant išėjo.
Būnant ligoninėse, rodės jog žmonės čia eina aukso. Būriais, nesustodami. Daugiau įeinančių, nei išeinančių. Visi su emocijom, liūdesiu, viltim, ir lūkesčiais, pažeisti ir įžeisti. Visi su ligom, bet ne jų priežastim.
Antrą vakarą prieš miegą skaitinėju 'Secret'. Man žinomam užtenka senų veikalų ta pačia tema, bet knyga 4 metus pragulėjus lentynoj pagaliau sulaukė savo valandos.
Ko čia palinkėjus..
Ramybės.
muah xx
