Monday 18 March 2013

Tune of the week


Septintas, aštuntas dešimtmetis madoj. Ir toks besaikis noras gryžt atgal, paauglystėn..

Wednesday 13 March 2013

Šalta

Sėdžiu, rašau laišką, vietoj to, kad lyginčiau kalną rūbų ant fotelio. Nemėgstu lygint. Niekad nemėgau. Juokingiausia, kad siuvant, reikia pralygint praktiškai visas siūles, kad jos gražiai sugultų. Jaunystėj buvau įgudus siūt be lyginimo, nepasakosiu kaip, bet lygintuvas, tikriausiai vienintelis daiktas su kuriuo man ne kaip draugaujasi. Bet reiks šiandien, vaiko rūbai baigiasi, ir neužtenka kitų mamų patvirtinimo, jog lygint kaipsykis nereikia, negražu man, ir nežinau kaip su jos oda, bet man pačiai nemalonu nelygintą rūbą dėvėti.
  Bet visai ne apie lyginimo pamokas šiandien.
Važiuodama į Angliją neatsivežiau nė vienos knygos. Pirma, kurią kartu gyvenanti mergaičiukė davė paskaityt, buvo E. Zola - 'Moterų Laimė'. Nuobodžiai aš ją skaičiau, tada kiek ir jaunesnė buvau, nesidėliojo vaizduotėj aprašomi prekystaliai, veidai, kančia ir nėrinukai, nors aprašomas laikmetis yra tas, kurį labiausiai mėgstu, nekalbant jau apie tuometines madas.
Vakar prisnigo, anglai tai vadina 'snow day', kai nereikia į darbą (reikia, bet nėra kaip iki jo keliaut) todėl kiek pasižaidėm kieme, sušalau, ir vakare visiems sumigus isijungiau kažkada įsirašytą seriją filmų. BBC - The Paradise. Įnėriau visom prasmėm ir kol neperžiūrėjau visų 7 serijų (63min tukmės), negalėjau išjungt TV. Jau nuo pirmųjų minučių tapo aiški istorija, atgimė nuobodžiai skaityta istorija, tik dabar ji buvo spalvota, kiek kitaip sudėliota, ir labai prie širdies. Tokia, kokią ir norėjau matyti.
Mano 'skybox'e surašyti visi galimai įdomūs bbc filmai ir serijos statyti remiantis 200 metų senumo istorijom.
Visi jie dėl kostiumų, dėl kančios, ir dėl nuobodaus siužeto, kai visi tuomet rašė apie tai, kaip svarbu moteriai ištekėt, ir kaip gražiai ir oriai vyrai (džentelmenai tiksliau) mylėdavo moteris. Ne paprasti provincijos gyventojai rudais dantimis, o tie, su skrybėlėm ir katiliukais, su plunksnom ir frakais, su lazdelėm ir pinigais.
Aš turbūt senstu juos žiūrėdama. Anksčiau nesuprasdavau, kaip tokias istorijas galima žiūrėt, ko jose ieškoma, nuobodybė ir taškas. Tas anksčiau - vos 5- 8 metai atgal. Todėl jau morališkai save ruošiu etapui, kai galbūt nebesijuoksiu iš besiklausančių pūko, lietaus, visų bbc, classic fm radijo . Aš net chrizantemas vakar pamėgau..


Muah xx

Thursday 7 March 2013

Apsėdimas

Tikiuos pavadinimas nesiasocijuoja su 'aps-i-ėdimu', bet esmė pabaigus šį įrašą visgi bus vienareikšmiška.
Aš visada suprasdavau ir užjausdavau visus turinčius polinkį į nesvarbu ką, svarbu, kad geriau po to.
Kiek užsigaudavau, kai nekuriems mano užsiėmimai atnešdavę man begalę laimės, atrodydavo tuščias laiko ir pinigų švaistymas. "Vistiek nieks neįvertins" arba "Juk pigiau nusipirkt" - išspausdavo, ir aš nustodavau veikus, suabejojus savim.
Kažkiek metų atgal, pradėjau gyvent ne dėl įvertinimų, o dėl savęs, mūsų, nes, kada gi dar tam turėsiu visas galimybes? Esu dėkingiausia G, kuris visapusiškai palaiko bet kokį mano krustelėjimą, nebamba jog mus išlaiko, neskaičiuoja per mėnesį išleidžiamų keliasdešimties svarų mano pastarąjam apsėdimui - atvirlaiškiams. Jis tik pradžioje atrodė pigus ir tetrunkantis kelias minutes žaidimas. Kuo toliau, tuo labiau norisi jį pritaikyti sau. Nebeužtenka tik paprasto panoraminio vaizdo su pora žodelių prisistatant. Man, kaip visada, norisi augti. Spėlioti, ieškoti, žiūrėti, atrasti, nusivilti - ir vėl..
Pastebėjau, kad mano instagram'as pilnas nebe Eiprilės foto (na, kam įdomus augantis vaikas, ypač jei jis ne tavo paties?) o visų tų paaugliškų 'išsiunčiau, ir 'hooray! šiandien gavau'.
Aš visada seilėjaus matydama, kaip gražiai žmonės pakuoja, kiek daug visko į pakavimo ritualą įdeda, todėl prireikė išbandyt ir man. Ne rankdarbiais ar knygom keistis, o paprasčiausiais laiškais. Laiko sėdėt su plunksna prie žvakės neturiu, neturiu ir ramaus kampelio, kur tai daryt galėčiau, juo labiau neturiu įgūdžių viską gražiai pateikti, ir fotografuojant šalia būtinai padėti šakelę su pumpurais, lyg iš niekur nieko katės uodegą ar garuojantį kavos puodelį. Šis reikalas man netinka dar ir todėl, kad vos kažką gražiai pradėjus dėliot, įžygiuoja mano meilė, pasiima ko jai reikia, praspardo kas pakeliui, atsistoja būtent tam taške ir didelėm akim žiūrėdama tepasako: mamy, apap..
Porą naktų vėl nesimiegojo, ir vietoj to, kad naršyčiau feisbuke, aš pasidariau kelis vokus. Neapsimoka, nesamonė, laiko  švaistymas, bla bla, bet aš labai geros nuotaikos juos išsiūsiu kažkur, kažkam.



Šunelis yra vogtas iš šio žmogaus, kurio dėka įlindau pasižvalgyt kokių grožybių galima pripiešt ant vokų. Čia sukrauti nerealiausi iliustratorių darbai, o kitokių puošybos elementų pilnas pinterest bei #snailmailrevolution 'tag'as instagram'oj.
Būtų labai smagu pasitarus su mūzom sugalvoti kokią nors originalią idėją pačiai, o ne vagiliaut, todėl einu pamedituosiu.

muah xx