Dovanos

Kažkurią dieną su viena mergička bėdavojomės, kokie mūsų bernai nesusipratėliai (šis įrašas ne apie juos). Prisidejavom iki materialybių, ir pabaigai ji man atsiuntė straipsneliuką, kuris skaniai prie arbatos susiskaitė, o komentarai  (šitie) tapo kone desertu.
Prapoguojantiems pozityvų mąstymo būdą, patarčiau mano blogo neskaityt :) nes tuoj tuoj imsiu verkt ir bijau, galiu užkrėst.
Yra posakis - 'jei nori tobulai atlikto darbo, atlik jį pats'. Aš jį pritaikau absoliučiai visur, dovanose taippat. Gyvenime yra buvę momentų, kai už paskutinius centus pirkau kažką panašaus, ką girdėjau žmogų norint. Buvę ir tokių, kai nešiau kažką absoliučiai nereikšmingo, nereikalingo 'bile' kad nunešt. Buvo atvejis, kai asmuo padovanojo, o aš neturėjau ko dovanot atgal, tad nieko neaiškinus užriečiau nosį ir trenkiau durim . Kai galėjau pasirūpint savim, atsirado ir kitoks požiūris į dovanas. Nebe tie laikai kai gavęs šokolado šokinėji iš laimės, visgi dažnai tikiuos kažko ne prasto, galbūt žmogui kažką reiškiu, galbūt jis girdėjo, galbūt pastebėjo ką matant žiba akys, galbūt žino, ko tuo metu ieškau ar kolekcionuoju.
Esu įsitikinus, kad bent 80%  žmonių gavę dovanas jaučiasi nekaip. Žinoma, tai priklauso nuo KO tos dovanos. Esu gavus jaukių dovanėlių nuo simpatijų, labai mielų, ir meilių nuo pažįstamų, bet visa tai dovanota be progos. O kai gauni kažką be progos, iškart kitaip dangus nusispalvina, tada ta dovanėlė, kad ir menkiausia, pigiausia, nereikšminga ar nereikalinga įgauna kitokią reikšmę, ji visada tik šildo, ir ją laikai kuo arčiau savęs.
Apie gimtadienius ir žiemos šventes aš paverkt noriu. Sakiau, kad nemėgstu gimtadienių? Nemėgstu ir žiemos švenčių. Na, ne šventinės nuotaikos, pompastikos, ir šviesų bei dekoracijų. Nemėgstu dovanų, dovanojimo ir svajojimo apie dovanas, nes, jei ko noriu, tenka pirktis pačiai ir žodis dovana, man tampa bevertis. Galėtų jį pakeist į kokį 'įkeitis' už vietą, kompaniją, vaišes, muziką, ar tiesiog nesureikšminti mandagumo ir būtinumo kažką įteikti ateinant.
Sako, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Bet, kam man tas arklys, ir kur man jį dėti?
 Visą savo vaikystę norėjau dviračio. Kasmet man jį žadėjo, kasmet jam taupė (dažniausiai tam taupydavau ir pati, nes kasnors vis duodavo rublį, kitą). Kai laukiamos dienos ateidavo, man tekdavo pasitenkint knyga, lėlėm, ir saldainiais. Mano taupyti kažkur išnykdavo. Pirmąjį dviratį dovanų gavau besilaukdama Eiprilės, stovi garaže paremtas į sieną, G vis primena, kad galėčiau pasinaudot juo, bet mano noras dviratukui išnyko kartu su vaikyste. 
Kažkada garsiai reiškiau norus fotoaparatui, žiūrinėjau, čiupinėjau, pratinausi, rodžiau ir vizijose juo fotkinau, taupiau, bet anksčiau laiko gavau muilinuką. Kai po kurio laiko išdrysau vėl pakniaukt, kad noriu fotoaparato, išgirdau, 'turi gi, kas su šituo blogai'? Po poros metų nusipirkau aparatą kokio norėjau pati, pareiškus, jog apie jį svajojau, o ne apie visus kitus. Ir nuoširdžiai suprantu žmones, kurie kitų akimis nevertina gauto daikto, jiems paprasčiausiai jo nereikia, nes jie norėjo kitokio (tą dažnai daro vaikai, nes dar nemoka slėpti emocijų) Paprasta, kaip ir žmonių santykiai, arba gyveni ir tenkinies betkuo, arba ne..
Iš tiesų prasčiausias dovanas gaunu iš artimų giminių ir (ne)draugų.
Rodos nueinu į svečius, aikčioju koks gražus daiktas, giriu, seilę varvinu, pasako, jog tas ir anas padovanojo. Nuryju nusivylimą, nes tas ir anas man atneša šlamštą.
Arba pusmetį kankina klausimais ko noriu, ko reikia, dažnai netgi parodau pirštu, kad nereiktų galvos žmogui sukt, ir ieškot, bet vistiek išpakuoju kažką kitą.
Geriau žmonės artimi ar tolimi, neneštų nieko. Nereiktų veidmainiškai dėkot ir atsipirkt tuo pačiu. Pastebėjau, jog tiems, kurie man neša bet ką, pati tą patį nešu. Taip ir keičiamės š**u, kaskart vis kreivai pasišypsodami.
Man daug mielesnė yra kompanija su kartu verdamais makaronais, plepalais, bei pasėdėjimais. Dievinu idėją - susirinkti ir kartu kažką nupirkti ar atnešti ir paaukoti tam, kam gali prireikti.
Bet žinau žmonių, kuriems dovanos svarbu. Dažnai jie kviečiasi žmones, kurių šiaip nemėgsta, mat šie arba gausiai apdovanoja, arba įteikia pinigų. Kai kurie išmokė nenorimą daiktą perdovanot. Tą beje, išbandžiau, per porą metų ratas apsisuko ir tą pačią dovaną gavo G. Guli giliai spintelėj, ir laukia naujos aukos. Man ją dovanojęs irgi iš kažko tai dovanų gavo. Dar žinau kelis, kurie dievagojasi, jog jiems visiškai nesvarbu, kas ką dovanoja, nes kiekvienas daiktas jų namuose randa vietos, bent trumpam, po to siunčia į Lietuvą giminėms ar draugams ir laukia padėkų. Dar žinau moterį, kuri galvoja, jog idealiai parenka dovanas ir nesvarbu, kiek mėnesių ar metų vėluoja dovanodama, ji žūtbūt turi matyt žmogaus veidą dovaną gavus. Bet, jei pačiai nepatinka išvyniota dovanėlė, ji nesiaikštija, o prašo pakeisti kažkuo kitu. Pati, pastaruoju metu darau kaip ir kaikurie - paduodu liepdama iki tada ar tada neatidaryti. Nesvarbu, kada atidaro, svarbu, nematau, kaip nusivilia.
Tiesa, turiu pažįstamą, kuri kartais būdavo mano veidrodis. Kol nuotaikos nėra nekenčiam, nuotaika yra - padraugaujam. Su ja man pavyko (tiksliau man patiko) keistis dovanom. Kad ir š.., bet visada su potekste. Dovanėlė - tarsi simbolika. Kažkas todėl, kad kažko nedarom, arba darom per daug. Priminimas. Paskata. Aš tokias dovanėles paskutinę dekadą dovanojau kitiems ir labai didžiavaus išradingumu, net jei tai atrodė sarkastiška.
Beje, jei negyvenčiau Anglijoj, nebūtų kilus mintis rašyt apie dovanas. Būtent čia labiausiai ir nusivyliau dovanotojų abejingumu.
 Blogiausios dovanos?
 Esu dovanojus žmogui, nemėgstantčiam plautis rankų - rankšluostį su užrašu 'o dabar nusiplauk rankas'. Gerai, kad nereikėjo stebėt reakcijos.
 Esu gavus kažkokius ratukus su varžteliais, ir po pusvalandžio galvos kasymo, kas čia tokio, išgirdau, kad man beliks išsirinkt patinkančią lentą, tada, prisukus ratukus varžtais turėsiu riedlentę ir galėsiu mokytis 'vėžintis'. (?!)
Geriausios?
Esu gavus mažutę papuošalų dėžutę nuo vaiko, kuris ją pamatęs pasakė 'tetai Aurai' ir nepajudėjo iš vietos, kol jos jam nepardavė, mat ji buvo paskutinė. Jam siūlė kitokių, panašių, brangesnių ir pigesnių, siūlė paieškot kitur, bet jis nesitraukė. (beje pirkimo istoriją sužinojau daug vėliau, bet ta dėžutė nuo pat pirmos akimirkos užgožė visas kitas dovanas)
Dar negaliu nepaminėt vienos - sesers, su buteliu vyno. Jei ne ji, vienas mano gimtadienis būtų praėjęs absoliučioje vienumoje, nes buvo vėlu, ir tais metais daugeliui nesvarbu.
O ar esu ką davus geriausio, nežinau.
Pabaigai savęs klausiu, nejau dovanos vertė priklauso nuo žmogaus vertinimo? Tiems, kurių nuomonė svarbi, kurie populiaresni, kurie turtingesni ir tuo metu draugiškesni - ieškai kažko, kad įtiktum ir patiktum. Kitiems nelabai mylimiems, broliams/sesėms, pašaliniams, nepasiturintiems, kažką bereikšmio įduodi ir numoji ranka 'aj, jiems ir tas bus gerai'. Ar patys gavę įvairias dovanas jaučiamės vertinami?
Jaučiu, kad žengiu prie ribos, kai dovanų per šventes nebereikia. Labiau noriu pažvelgt į tam tikrus veidus, pamatyt šypsenas ir kartu pasiurbčiot arbatos . Jokia žvakė taip nesušildys, kaip žinojimas, kad jiems viskas gerai.


muah xx

Kas naujo?

Labai įkyrus klausimas. Arba 'kaip sekas?'. Arba 'nu ką?'.
Kas čia pas mus naujo..
Naują uogienės stiklainį atsidarėm.
Pirmą kart gyvenime kepiau lietinius blynus. Eiprilei labai patiko. Aptepti mėlynių uogiene, susukti spirale.
Vienos pažystamos mamos projektui 'emigrantų kalba', kalbėjau.. Apie tai ir noriu parašyt.
Lingvistikos katedra VU daro projektą 'emigrantų kalba', kalbina emigrantus, įrašinėja pokalbį, ir ateity norėtų išleist knygą ta pačia tema. Klausimai žinoma nėra labai intriguojantys, ir perdaug nesigilintant į savo savijautą, ar klausimų esmę 'tarp raidžių', galima trumpai aiškiai ir greit atsakyt - 'taip, ne, galbūt'. Nepamenu visų klausimų, bet daug maž: 'kiek laiko gyveni kitur. Kas kiek laiko gryžti  į Lietuvą. Kaip pasikeitė kalba. Ar jauties emigrantas. Ar namie turi lietuviškos atributikos, kokios, kodėl ir tt. Vaikas kur gimė. Vardas (ne)lietuviškas, kokia pilietybė, kokia kalba su juo kalbama. Kokia kalba baramasi su anglu. Kokia kalba galvojama. Kokia kalba gražiausia. Kokia yra būtina ir tt.
Aš labiausiai užstrigau ties klausimu, kodėl Eiprilė ne Lietuvos pilietė. Mat vos tik jį puoliau atsakinėt, gryžo iš darbo G, ir pristojo, su klausimu kas valgyt ir ar aš gaminsiu. Taip ir likau klausimo neatsakius, nes 'išmušė' mintį, tad jį galvoj dėliojau dar ir kitą dieną. Aš nežinau, kiek toje knygoje bus analizuojama tikra žmonių padėtis, kodėl jie emigruoja, kodėl jie gimdo vaikus kitur, su kitataučiais, kodėl nenori gryžti namo, kodėl vieni jaučias emigrantais, kiti ne, ir visi kiti tikrieji emigravusio žmogaus aspektai.
Jei būčiau atvažiavus čia paauglė, ar iškart po mokyklos, viskas atrodytų kitaip. Atvažiavau 25rių, tad nenuostabu, kad turiu ir atributikos, ir kad jaučiuos emigrante, tuo labiau, kad nebeperku iš emigrantų, nedirbu su emigrantais, nevakaroju su emigrantais. Nenuostabu, kad pasiilgstu savo miesto, išvaikščiotų gatvių, esmė tame, kad ilgesys yra prisiminimams, nes nuvažiavus i kokį kitą niekad nelankytą miestą, jokių emocijų nepatirdavau ir gyvenant ten. Dar tiesa, draugai ir pažįstami. Manieji visi išvažinėję kas sau. O kai viešiu Lietuvoj, labiausiai veržiuos i tas vietas ir gatves, kuriomis su jais vaikščiojau.
Lygiai taippat dabar kartais ilgiuos Velso. Pažįstamų veidų, vietovių, pasisveikinimų, nesvarbu kokia kalba.
Pilietybė. Kažkodėl visada esu už vyrą, už tėvą. Visada už jo kraują, jo pavardę, jo tėviškumą. Anglijos karalienės vyras sakosi esąs vienintelis, kuris neturėjo teisės vaikams duoti savo pavardės. Žinoma, neieškosiu pavyzdžių, t.y. kitų kažkuo garsių moterų, kurios nusprendžia kas ir kaip. Pažįstu tokių sprendėjų labai daug, bet visos jos nori, kad vyras visgi būtų vyru, o ne kamuoliuku - kur pastumsi, ten riedės. Nesu feministinių pažiūrų, nors gerbiu tikrai ne visus vyrus, bet savo dukrai norėjau tėvo. Jo pavardės, jo pilietybės. Tikiuos, jis bus geras tėvas.

muah xx

Life In a Bubble

'If you want to live in a bubble you're very welcome, 'cos i don't', tarė G mūsų 7tųjų pažinties metinių išvakarėse.
Prieš 7 metus, mane, porai mėnesių atvažiavusią į Velsą, naujoji pažįstama įkalbinėjo eiti į klubą. Vos tik gryžau iš darbo. O dirbau mokykloje, apie kurią jau šiek tiek esu užsiminus ir tuomet labai dėl to išgyvenau. Toji pažįstama, jau buvo išsidabinusi, pasirengusi, palikus kavalierių kambary susitvarkyti, sėdėjo ant mano lovos ir porino, kaip nuobodžiai gyvenu, reikia būtinai į klubą, 'davai, dėkis džinsus, pasidažyk ir eisim'. Pamenu, tada tikrai nieko nenorėjau, neplauta galva, prigrūsta begalinio gailesčio vaikams, kažkoks nebūties jausmas ir dar kartą gailestis vaikams, ir jų tėvams, ir vėl gailestis.. Nesiruošiau, nesipuošiau, kaip stovėjau darbiniais rūbais, taip ir išėjau, nes planavau už 10 min, vos jie tame klube apsipras, pareit namo. Atsistojom su jos kavalierium kaip sargybiniai ties kolonėle ir stebėjom aplinką. Neilgai trukus kažkoks iš pirmo žvilgsnio paauglys pradėjo suktis aplink, garsiau už muziką rėkdamas 'u r hot'. Kartojo tai kokį 100 kartų, jo draugelis, išvis piemuo atsiprašant, strypčiojo šalia su bokalu alaus. Aš tada angliškai nešnekėjau, dėl to persikaupusio gailesčio, tolyn pasiųst žmonių nemokėjau.. Galų gale įsižiūrėjus atidžiau į nuoširdų veidą, aš kažkur radau gabalėlį popieriaus, pirmą kart gyvenime parašiau savo telefono numerį, vardą, ir pridėjau, jog esu lietuvė. Padaviau ir išėjau. Gryžus namo visiems kambariokams išūžiau smegenis dėl tokio paauglių elgesio, nes kažkaip ir įdomu, netikėta, ir keista paliko. Visą savaitgalį name gyvenantys 'bernai' gąsdino kokie yra anglai. Aš juk naujokė, kad tik neičiau su jokiu susitikt, neduok die skambintų, ar parašytų, turiu atsakyt/atrašyt - ''piss off'', jiems tik 'pasišagint' ir viskas, daugiau jie niekam tinkami, nes yra durniai, tinginiai ir apskritai kažkokie gyvenimo nesusipratimai.
 Lygiai po 3 dienų, kaip ir rodo filmuose ar moko žurnaluose, gavau žinutę nuo jo. Susitikom kitą savaitgalį tam pačiam klube ir aš galėjau į jį atidžiau pažiūrėti.
Susitikom dar daug kartų, visur tempiaus ir pažįstamą, nes ji turėjo drąsos kalbėti angliškai, o tuo tarpu aš tik klausiau. Tiesa, susirašydavom sms, nes rašyt man visada lengviau nei kalbėt. Nors, vienas kambariokas leptelėjo prie jo, jog lietuviškai aš neužsičiaupiu, o va angliškai - tyliu.
Praėjo keli mėnesiai, kol vieną vakarą klube,vienu metu laiką leisdamos su keliom kompanijom, iš anglų gavau kvietimą į svečius (ne pirmą kartą, o tą vakarą greičiausia dėl konkurencijos) pažįstama pakuždėjo 'tu jam taip patinki, o vis išsidirbinėji, jeigu neini tu, einu aš'. Nekaltinu V-blue kiekio (alkoholonis kokteilis), bet tą vakarą išėjau su G be jos. (Aš turiu nesveiką savisaugos instinktą, jei žmogus patinka, tai aš visokiais būdais stengiuos nepatikti pati, bet, kai kurie visgi tam atsparūs)
Likau su juo 7iems metams. Per juos atradau/praradau/išmokau/užmiršau daugelį dalykų.
Per tuos 7 metus aš daug kartų girdėjau klausimą - 'kodėl jis'. Pradžioje iš vyrų, vėliau  ir iš moterų. O kai susibūrimuose visoms aikčiojant kokie nuostabūs jų kavalieriai, kaip siurbia, viską taiso, blizgučius perka, aš neturiu kuo pasigirti, tada išgirstu 'ką su juo veiki'. Aš retai svaičiojau apie meilę, nors ji yra mano mūza,  susižavėjimus, bet tiek tada, tiek dabar žinau, kad su juo galiu gyventi. Žinau, kad galiu stovėti šalia, kad manimi visada didžiuojasi, visada skatina, niekada nepažemina ir nesišaipo iš naivių sąvokų bei kantriai aiškina visas logikas ir aukštąsias materijas, mokslą bei dėsnius, kurie man tarsi baltas popieriaus lapas.. (čia aš apie fiziką, chemiją ir matematiką). Tuo pačiu atsilyginu jam, todėl jo kolegos vis bando 'nukabinti'. Kad tai vieni tolerantiškiausių ir labiausiai pavykusių santykių mano gyvenime, dėl kurių nekilo didelių problemų. Santykiai labiau iš pagarbos, o ne meilės.
Buitis yra mūsų pragaras. Mano moteriški nepasitenkinimai, kad nemoka susirinkt kojinių, vaikšto namie su batais,neplauna indų, ar per metus nėra išnešęs šiukšlių. Jo vyriški ožiai, kad užsidirba alui ir po darbo daugiau dirbti nenori.
Rodos dar taip neseniai galvojau, 'turi nutikt kažkas nepaprasto, kad mane sulaikytų neišėjusią (aš net nežinau ar jis pastebi kai svarstau, nes rodos, manęs visai nepažįsta). Taip gimė Eiprilė.
Šiemet mūsų praraja giliausia. Nes nedirbu, daugiau matau, daugiau prisigalvoju ir atsibodau pati sau.
Vis labiau abejoju, ar noriu taip gyventi.


 http://www.youtube.com/watch?v=G5TaDx-IQwg

muah xx

Pagyros blog'ui

Aptikau netyčia. Nors, meluoju. Ieškojau kažko įkvepiančio, rudeniško, šilto, jaukaus. Visada mano gyvenime būna momentų, kai tam tikri žmonės, įvykiai, darbai, problemos ir įkvėpimai atsiranda tada, kai reikia. Vienais atvejais gryžta seni, kitais - nauji. Ir kai kurie pasakyti žodžiai, visada laiku.
One sheepish girl aptikau viską. Blog'as užglaistantis likusius plyšelius, po visų kitų mano mėgstamų. Jis 'apžioja' visus niekus, kurie man mieli, nuo žirklių iki dažų. O kur dar fotografijos. Šiandien tik į jas norisi žiūrėti.

muah xx

2

 Eiprilei 2. Man ir G po tiek pat.

Pirmąjį jos gimtadienį planavau, jam taupiau, ieškojau dekoracijų ir varčiau kulinarines knygas, kad svečiams nereiktų kabint krabų mišrainės ar kramsnot sosidžrolsų ( sausage rolls ) Atvykę svečiai susiskirstė pagal kalbas ir kraujo ryšį, lietuviai į vieną kambario galą, anglai į kitą, dėl to net nepavyko padaryt bendros gimtadienio nuotraukos., bet diena išties buvo įspūdinga.
Šiemet, kad išvengt nepatogumų šypsotis/nesišypsot, klausti/negirdėti, bendraut/gal kitą kart, artimiausi žmonės nusprendė važiuot atskirai. Vieni vieną savaitgalį, kiti kitą, o kaip praeis tikroji jos diena tik tėvų rūpestis.
Kaip gerai, kad jai visos dienos vienodos. Sutvarkyti namai, sujaukti namai - jokio skirtumo.

pagalba dekoruojant

 muah xx