Wednesday 29 August 2012

Pirmieji guzai

Galvojau, būsiu tų mamų, kurios spėja pakišt pagalvę vaikui griūnant.
Ji griuvo augdama ir bumbtelėdavo į kampus, bet minutė ašarų, ir skausmas pamirštas.
Ji jau žino atstumus namuose, tad gali vaikščiot užsimerkus, ką dažnai ir daro.
Šiandien ne jos diena.
Tėtis pastatė skalbinių kabyklą vidury virtuvės. Sukosi sukosi ji tarp rankšluosčių ir kad trenks į stalo kampą, kad tas net dzinktelėjo. Maniau, jog ji kaukštelėjo kumščiu. Bet už sekundės abi išsigandusios viena į kitą sužiurom, ir ji pasipylė ašarom. 5 minutėms. Ant skruostikaulio liko mėlyna dėmė, kuri kas valandą vis plėtėsi ir keitė spalvą. Lauke lijo. Išėjom pasižmonėt, tiksliau atradom fermą už dyką (!!) kur ji galėjo pasidairyt į visus y-a-ha, cip cip, mū, ir vuf vuf. Nors ji labiau domėjos lietumi, nes į lietų išėjo pirmą kartą. Visada mašinoj, ar po politilenu vežime, o dabar pati sau su guminukais per balas, kombinezonu ir mama bei tėčiu iš paskos. Pridengiau mėlynę kapišonu.
Užsukom į banką išsikeist atostpinigių (rašiau, jog taupom). Besimaivydama, ir šokinėdama aplink eilėje stovinčias moteris sugalvojo bėgt, užkliuvo už oro, virto, ranka slystelėjo, veidu bumbtelėjo į grindis. Cypė, verkė, rėkė. 5 minutes. Toj pačioj veido pusėj, kur ir mėlynė, aplink akį patinę ir gerokai paraudę. Antakis, poakis, ir šnervė. Jau beveik girdžiu daugelio mamų priekaištus, 'juk mergaitė, saugot reikia, neleist lakstyt'.

muah xx

Tuesday 21 August 2012

Kaip gyveni, tuo ir sergi

arba
Išgyveni, todėl ir sergi
Kokie tavo draugai, toks esi tu.
Tu esi, ką tu valgai.
Su kuo gyveni, toks pats patampi ir tt.

Palyginimų 'kas tu, tas tu' yra galybė. Nuosprendžių - taippat. Kiekvienas savaip lygina, savaip sprendžia, savaip supranta, tiki bei priima ir sureikšmina. Iš savo kiemo galiu stebėt kaimynų pjautą ar nepjautą žolę, girt ar moralizuot, bet kol kartu su kaimynu nesėdžiu ant to paties fotelio, toj pačioj skūroj, mano nuosprendžiai tėra bereikalingas laiko švaistymas. Bet vistiek kartais švaistau jį, kaip ir likę kaimynai, su kuriuo nuomonė sutampa, jau gali vadintis draugu. Bent tam kartui.

Aš, matau, nusidedu tipiškam lietuvių blog'erių klanui, nes vis rašau apie save ir apie savus. Reikės taisyt padėtį ir visgi pliotkint apie kitus.
Kažkada, kai domėjaus vienos moters bėdom, ji pagiežingai rėžė, jog turiu žiūrėt savo bėdų. Kai kitą kart į jos tą pačią problemą numojau ranka, ji mane išvadino egoiste ir kone apsiverkė, kokia aš bejausmė ir žiūriu tik savęs. Dar kitiems apšmeižė, nes turi tokį įprotį. Ir taip daug kartų, nes moters problemos tos pačios, tik norai skirtingi. Kaskart įkvepiu - iškvepiu ir laukiu momento, kad pamatyt, ko gi tuo metu jai labiau reikia - paguodos ar skatinimo ar tiesiog klausytojo. Pasisekė jai, kad yra privalomųjų pasisveikinti rate, antraip nuo tokio žmogaus palaikyčiau nemenką atstumą.
Daug tokių, nuo kurių nusisukt negalėjau/nemokėjau mano gyvenime. Mama mokė gerbt vyresnius ir aplamai žmoniją, kai kuriais atvejais netgi rodė pavyzdį atlaidžiai šypsodamasi, jei kokia giminaitė ar draugė tą dieną 'jautėsi nekaip'. Kiek daug vyresnių jautėsi galingi ir dėjo savo virusinę informaciją į mažą galvą? Kiek kartų teko kaip kempinei sugert vyresnėlių pagiežas dėl nesėkmingų jų gyvenimų, bei klausytis pamokymų jog turi būt taip ir ne kitaip, ir jei tu vaike pasielgsi šitaip, bus va taip.
Mano tėvų pagrindiniai ginčai buvo garsūs svarstymai kaip mane auklėti. Tėvui netiko, kad mama nebara, kad atlaidi, kad moko tokių nesamonių kaip kultūra ir menai. Mama baisėjosi jo paaiškinimais - 'gaus į kailį ir pasibaigs/išmoks/padarys'. Dėl visų mano klaidelių ir gyvenimo, kaip kad noriu, tėvas paironizuoja, jog jei būtų davęs kailin, būčiau tokia, kaip visi.
  Kartais naiviai pavydžiu žmonėms, kurie nekankina savęs egzistenciniais klausimais, kuria šeimas, nenukrypsta nuo susikurto kelio, arba kelio neturi visai ir mažai ko ieško gyvenime. Užaugo, įstojo (jei) kažkur pasimokyt, įsidarbino, įgijo namus, arba užėmė tėvų, užaugino vaikus, paseno ir numirė. Rodos, taip ir reikia, bet vieni tai daro su polėkiu ir ramiai, antri priešinas, treti visą gyvenimą ieško ir nerimsta, kiti nusirita kažkur žemyn, dar kiti lipa kuo aukščiau, o dar dar kiti neatlaikę įtampos pasislepia, suagresyvėja arba dar blogiau, nusižudo. Ir viskas tik dėl supančios aplinkos, dėl žmonių, kurie kažkada kažką pasakė.
Daug kur rašo, aiškina, tikina, kad nešiotis praeitį negerai, nes per ją neišeina gyventi dabar.
Ir tame dabar, atsikeli tyras lyg šaltinio vanduo, ir dienos pabaigoj gali skaičiuot kiek tokių pat tyrų sutikai, kas kiek kokių srutų įpylė, kas atsigėrė, kas rankas nusimazgojo, kas vagon akmenį įmetė, kas tiesiog stebėjo, kas grožėjosi. Kitą dieną vėl taspats. Aš jau beveik išmokau prieš miegą išsivalyt visas drumzles, bet kiek yra tokių, kurie kaskart atsikelia vis labiau užteršti?
George prieš porą savaičių manęs paklausė: 'Aura, why i hate people so much?'


Šiandien facebook'e - Knygų klubo statusas - 'Įrašykite: knyga, kuri įkvėpė mane keistis ............... .'
Iš komentarų matosi, kad komentavę yra/buvo sužaloti ir ligoti, ir kokiose knygose ieško/jo išsigelbėjimo bei atsakymų. 
Aš susirgau, po vieno egzamino, tada grupiokai vieni kitus gąsdino, jog jį išlaikyti pavyksta ne visiems, o apie geresnį vertinimą - pasvajot. Kai man iš visų pusių aiškino kaip reikia gyventi, kad reikia tuoktis, nes 'dabar' aš kaip ir be statuso. Kai porinau, kad mano ne tokie tikslai, kad nematau savęs, kaip kad kiti norėjo, besikapstančios daržely prie namo, su vaikais, su tuo vyru gyvenant darniai ir taikiai, kad dar ne laikas, likau nesuprasta. Rodės jog nieko gyvenime nesu padarius taip, kaip reikia. Kitiems.
 Beveik metus neišlindau iš poliklinikų, skaudėjo visur, kasdien vis kitur. Vienas daktaras kraipydamas galvą leptelėjo, jog man 'atchodai', nors su narkotikais nieko bendra neturėjau. Kažkas 'pasufleravo' jog matyt vėžį įsitaisiau, bet kita įtakinga moteris nuramino, jog apkūnesni vėžiu neserga (tada viršsvorio nešiojaus gal 5kg). Po jos tokio nuraminimo, svoris krito žaibiškai, atsirado baimė mirčiai, negalėjau miegot, dar dar kiek, ir būčiau papildžius išprotėjusių gretas. Nuėjau pas psichologę. Visada jas neigiau, bet tuometinė psichologijos dėstytoja buvo tokia šauni, jog išdrysau. Moterėlė pajuodusiais paakiais davusi porą testų pareiškė jog man depresija, ir puolė klausinėt kokie vėjai man neduoda ramybės. Jos veidas vis keitės ir keitės, lyg ir išvargo nuo mano svarstymų, pabaigoj paklausė - kaip aš viską išgyvenau. Tada toptelėjo, kad tie, kuriems išties sunku, neina pas jas, nes atsakyt, kaip tai išgyvena, nesugebėtų. Kitą kart pas ją keliavau klausinėt apie žmones, kurie mane supa. Atsakymų ji neturėjo, pusvalandžiu anksčiau baigė seansą, bei užsiprašė didesnės sumos. Vėliau po kelių apžiūrų, kita mano mylima gydytoja atgailaujančiai reziumavo - 'vaikų nebus, tik labai didelis stebuklas padėtų. Gal'. Po to su jokiais diplomuotais psichologais bendrauti neteko, išsitraukiau D. Melano - 'Individuali psichoterapija ir psichodinamikos mokslas' knygą, ir šiap ne taip pusę iveikiau. Per pusmetį. Per tą patį pusmetį perskaičiau daug. Knygų, straipsnių, mokslinių darbų, bet jie tik dar labiau 'parino'. Kai daviau šansą paskutinei gydytojai, ji vos įpusėjus mano ašarojimams, vietoj tablečių išrašė knygą. Labai pykau, bet nusipirkau, visgi 'receptas'. Pradžia, apie vėžiu sergančią moterį padėties tikrai nepagerino, tik dar labiau suerzino. Prisigalvojau, jog gydytoja tikriausiai žino, kad man vėžys, ir išrašė knygą, kad su liga susitaikyčiau. Neilgai trukus pradėjom sutvirtinimo kursus bažnyčioj, susitaikiau su mama (ilgai ant jos pykau), ėmiau rimti. Ir atsiverčiau knygą. Ji apie atleidimą, rašyta psichologo ir kunigo. Labai tiko atsiradus bažnyčiai. Po jos sekė daug įvairios literatūros, tik aš jau rinkausi kas tinka, kas ne. Jau rašiau, kad bažnyčioj gijau. Supratau, jog norint visiškai pasveikt, turiu pakeist absoliučiai viską - darbą, namus, žmones, galbūt miestą. Pradėt viską iš naujo. Užtrukau apie metus.
Anglijoj sirgau porą kartų - peršalimai, pakosėjimai, slogos. Po gerų 6 metų, sutiktų žmonių su naujom nuorodom, aš vėlgi keičiau (ne dėl sveikatos šį kartą, tiesiog atsiradus progai pasakiau, 'yes, of course'). Darbą, žmones, namus, miestą. Turiu vaiką. Stebuklo būdu. Nepakeičiau tik bambančio pesimisto, save vadinančio realistu - vyro. Nes jis kasmet pažada keistis. Po vaiko gimimo per pusmetį įgijau antsvorio ir skydliaukės sumažėjimą. Pažadėjau sau iki kitos vasaros pasveikti.

muah xx 

p.s. jau gyriaus, kad turiu porą knygų, kuriose ligos kilmė tapatinama su mąstymu ir savijauta.

- antsvoris - baimė, apsaugos poreikis. Bėgimas nuo jausmų. Nesaugumas, savęs atmetimas. Pasitenkinimo troškimas.
- skydliaukė - auka. Jausmas, kad žlunga gyvenimo planai. Nepasitenkinimas tuo, kas pasiekta. Įsitikinimas - 'man niekuomet nepavyks padaryti to, ką noriu. Pasidavimas. Jausmas, kad esi beviltiškai įklimpęs.
  





Friday 17 August 2012

Tikiu Dievą, tėvą, visagalį..

Vakar Eiprilė žaisdama ant pagalvių sumąstė pasispardyt. Man žinoma daugiausia kliuvo, iš pradžių žaidimo forma kojas gaudžiau, kad per daug neįsijaustų, galų gale pasakiau, jei dar taip darys, gaus atgal, akis už akį. George nugirdęs:
 - tai mes ją auginsim kaip musulmonę?
 - o tai geriau ją augint kaip krikščionę, kai ji skriaudžiama vistiek turėtų šypsotis? - paklausiau,
 - žiūrint kokią krikščionę - teatsakė.

aš be religijos. Tėvai į bažnyčią nevarė, ir patys nėjo. Kažkada mažą, močiutė kaime nusivedė į bažnyčią. Ten buvo taip gražu, kad aš tik dairiaus ir šypsojaus. Turėjau dar ir jurginų puokštelę, kad pašventintų. Bet vietoj to, kad močiutė gražiai paaiškintų, kad reikia susikaupt, pasiklausyt ką pasakoja ar dar kažką, ji tik piktai murmėjo, kad jai darau gėdą, kad negalima šypsotis, negalima dairytis nes visi tik į mus žiūri, ir kad daugiau niekad nesives čia. Tada net prie bažnyčios saldainio nenupirko, greičiau parvedė namo visą kelią bambėdama kokia aš bloga ir kad jai dabar nebus kur akių dėt. Mano močiutė iš tų sekmadieniais mišių nepraleidžianti, bei prieš miegą poterius šnabždanti.
Gimtam mieste niekas iš giminių ar pažystamų į bažnyčią nevaikščiojo. Paauglė būdama pirmą kart ten nuėjau, nes bažnyčia šventė kažkeliašimtmetį, ir mokiniai galėjo joje budėt. Visą parą. Kas porą valandų pasikeisdami. Nepaliko labai didelio įspūdžio, nes sintetinės baltos staltiesės dengiamos visur, bei plastmasinės gėlės, man yra kažkoks nesusipratimas (kaip ir ugg'sai bei crog'sai). O ten jų buvo daug. Patiko freskos, sietynai, žvakės, ikonos. Dar kažkada viso miestelio norintys mokiniai galėjo eit a la kryžiaus kelią, nešt kryžių už miestą į kryžių kalną. Žinoma ėjau ir aš, kad tik nesėdėt pamokose. Auklėtoja tada ironiškai traukė per dantį, maždaug iš kur tokia jau tikinti, nes rūkymas, makiažai, mados, bėgimas iš pamokų prie to nederėjo.
Mane be tėvų žinios giminaičiai pakrikštijo, mat mama niekaip nerado pakankamai turtingų giminaičių tokiam žygdarbiui.
Su bažnyčia susipažinau, kai prieš vestuves reikėjo gauti sutvirtinimo sakramentą. Kai reikėjo kelis mėnesius vaikščiot į pamokėles, po jų dar laukė jaunavedžių pamokėlės. Tuomet aš gerą pusmetį buvau beveik hipochondrikė pati to nežinodama, ir jaučiau, kaip man geriau po katechetės pamokėlių. Būtent tada supratau, kad nenoriu vestuvių, nenoriu tos šeimos, nenoriu numirt iš liūdesio ištekėjus už žmogaus su kuriuo nesiejo nieko bendra. Bažnyčia padėjo man išgyti. Joje sutikau nuostabų jaunimą, įžengiau į bendruomenę, džiaugiaus nauju gyvenimu, išsivaliau širdį. Niekas nebarė kai šypsojaus, ir nepeikė, kad atėjau tik pasidairyt. Po savaitės stovyklavimo Pažaislyje aš gryžau laisva. Nes D. ten suprato kaip nuodijo man gyvenimą ir kaip man reikia žmonių. Man bažnyčia buvo išsigelbėjimas, jam skaudulys mus išskyręs. Bet abu gavom dėmesio, ir gana daug. Tuometinėse jaunimo dienose nutarėm, beveik 6, kartu praleisti metai nuėjo veltui. Dėl neivykusių vestuvių jo šeima kaltino mane, tai galbūt sužadėtuvių žiedas nepatiko, tai matyt įsimylėjau jaunesnį D. brolį, kitiems dėl to bažnyčia liko kalta, mano tėvas pareiškė, jog man kito b***o prireikė, jo žmona irgi kažką apie pinigus kalbėjo. Ir tik vos keletas žmonių lingavo galvas matydami kaip mes viens kitam netinkam. D. vedė mergaitę iš bendruomenės, mes visi gražiai bendraujam šeimomis. Dar kažkurį laiką ėjau į bažnyčią dėkot už pasikeitimus, vėliau tai dariau ne tik bažnyčioj, dabar - prieš miegą, jei prisimenu.
Aš neskaičius viso testamento, nesuprantu visų simbolių reikšmės ir iš to daromo spektaklio, nepažystu visų šventųjų, nedalyvauju bažnytinėj veikloj, nežinau kada kokia šventė, ir, kai atliekant pirmąją išpažintį kunigas patarė pagalvot, ar man reikia Dievo, jei iki tol gyvenau be jo, gal ir toliau taip turėčiau. Nespyrė jog būtina ar kad privalau.
Aš įžengus į bažnyčią, kažkieno namus ar širdį, jaučiu, šalta ten ar ne. Ne visur, kur sukurtas nuostabus interjeras, kur nėra tuščių erdvių dėl statulėlių, simbolėlių, kur užklotais kuriamas jaukumas iš tiesų yra šilta ir jauku. Ne visose madingose ir gausiose bažnyčiose yra gera ir ramu. Tai priklauso nuo žmonių. Yra tokių, kurie nieko neturi (arba turi), savo atvira širdim ir šiltu žvilgsniu tarsi leidžia pasilikti ilgiau. O kiti vos įžengę/us, nešiojamu pykčiu, įsitikinimais ir barjerais viską aplink sustingdo/ę.
Esu rašius rašto darbą apie budizmą, bei taipogi daug skaičius apie kitas religijas, kai reikėjo pasirinkt, apie kurią noriu rašyt. aš be religijos, bet viešumoje, kartu su religingais klaupiuos ir stojuos, mušu į krūtinę bei paaukoju. Niekas neskiria, ar aš tik šiandien tai išmokau, ar visą gyvenimą tai dariau. Kiek mūsų tokių yra? L a b a i daug. Esu iš tų, kurie niekada nekariaus dėl to, kad Dievas knygelėj gražiau aprašytas.
Anglijoj religijų kiekvienam mieste bent po 6ias (čia šiaip, iš galvos ištraukiau). Labiau nuskriausti dalyvauja veikloj, labiausiai nuskriausti apart religijos nieko nemato, o tie, kuriems neaišku, daug apie tai diskutuoja. Nežinau, kiek ir ko moko mokyklose, bet pastebėjau, jog labiau išsilavinę, susipažinę ar supažindinę po kiek laiko pabrėžia ir savo tikėjimą. Kai kuriems pažintis tuo ir pasibaigia. (dar pastebėjau, jog olimpinių žaidynių uždarymo transliacijos metu, visi iki vieno draugai anglai su masters degree feisbuke piktinosi dėl to, ano ar šiaip dar ko. Visi su Bhs spaudė laikus, o tie 'be nieko' džiūgavo spice girls pamatę ir prisiminę jaunas dienas).
George manęs klausinėja kas bus Eiprilė, o tegaliu atsakyt, jog dar nežinau. Galbūt leisim rinktis pačiai (G. tėvai susipažinę bažnyčioj, visą gyvenimą gyveno/a su bažnyčia, G. kamavosi ten vedamas, nes ne viskas, kas buvo sakoma, jam tiko ir patiko, todėl jis taipogi liko be religijos)
Reikia tik padėkot už tai, jog tikint viskuo ir niekuo tuo pat metu, niekas dar neveda ant laužo, ir jei kada ateis laikai, kai reikės vieną dieną dieną tikėt kažkuo, kitą - kitakuo, sugebėsim tai daryt.

muah xx

Tuesday 14 August 2012

Šiandienos ne romantinis atradimas

 Romantika - pasaulėjauta, kuriai būdingas tikrovės idealizavimas, svajingumas, jausmingumas (terminų žodynas).
 Man kartais patinka romantika. Žvakės, muzika, mėnesiena. Bet tai priklauso su kuo, kada.  Apie dūsavimus, eiles, serenadas, kitą kart. Tai ką noriu aprašyt gal ir nelabai pavyks, nes perdaug iššsiplėsiu, arba pamiršiu pagrindinę mintį - yra jūra, smėlis, akmenukai ir saulėlydžiai. Romantika. Ne?
  Namie laukdavau metus, kartais ir kelis, kol pamatydavau jūrą, rinkdavau akmenėlius, gintarėlius, vandenį liesdavau, smėlį iš delno į delną berdavau, kojas į jį nardindavau. Kartais užsikasdavau, ne kaip strutis galva smėlin - atvirkščiai. Ir visada stebėdavau saulėlydžius, su vynu taurėje/su įdomiu žmogum/kieno nors glėby/su savim, visaip. Tada taip gera ir lengva viduj, ir negaila. Tiesiog stebėti ir atsisveikinti. 
Aš beje turiu savo mėgstamą paplūdimį, tiksliau krantą, kurį pirmą kart pamačius nutariau, jog jei kada tekėčiau, noriu jame. 'Paplūdimys' kaip ir aš, nelabai tvarkingas, kiek laukinis, niekada nežinai kur kas nukris, toks, pilnas visko - ramybės, šiukšlių, chaoso, senų skeveldrų, lavonėlių, ošimo ir tylos. Dabar jis (jūros krantas, žinoma) labiau aptvarkytas, nes kuo daugiau žmonių jį atranda, tuo daugiau ir biznierių sukruta (nenustebčiau kitąmet gryžus ir radus, jog Karklės jūros krantas - privati zona).

prieš kelis metus


Kai Velse mane nusivežė prie jūros (Bristolio įlankos) aš krykštavau iš džiaugsmo, tiesiog gėriau grožį, ir visada laukdavau kada gryšiu. Aplink paplūdimių buvo nemažai, vieni kitus savo grožiu užgoždavo. Mėgstamiausias Southerndown. Jis, kaip ir Karklės, nežinodamas, jog galima sustot ir apsižvalgyt, tiesiog pravažiuoji. George į jį pirmą kart atvedžiau aš, nors jo mama ir močiutė visą gyvenimą vos už poros mylių gyveno, nežinodamos, jog toks yra.



 Vanduo aplink Angliją 'vaikšto' - patvinsta, nuslūgsta porą kart paroj, skirtingu metu skirtingą grožį atrandi. Nuo jūros ošimo, plokščių nuogumo iki akmenų ritinėjimo. Garsas, kai vanduo užlieja akmenis ir 'nubėga' labai mielas ausiai. Kuo didesni akmenys, tuo garsas rimtesnis.



Nuslūgus vandeniui susidaro baseinėliai įdubose ar ant uolų. Šlapias, veidrodinis smėlis krante..
Galimybės nuvažiuot prie jūros, bet kuriuo paros metu, stabdė mano norą palikti šalį (aš, jau kažkur rašiau, ne uždarbiaut čia važiavau, o apsispręst kuriuo keliu pasukti. Viskas susidėliojo taip, kaip dabar yra, ir naujų lygčių atsirado)

Išvažiavus iš Velso apsigyvenom vėlgi, prie jūros. Iki jos pėstute nužingsniuojam. Grožio, gaila, neįspūdingo. Velso akmenys pilki, nugludinti, kumščio dydžio (kas keliasdešimt mylių, akmenų dydis ir spalva keičiasi), o čia visi mažiukai, spalvoti, įvairiakampiai, kiaušinio dydžio jau akmuo, o ne akmenėlis. Bet jūra užtai žalsvai mėlyna, kai Velse - žalsvai ruda (ne chaki), čia ji dėl tų akmenėlių švaresnė atrodo, nors anaiptol taip nėra.



Nei vienur nei kitur neteko pasiklojus rankšluostį pagulėt, mat vienur jei smėlis, tai drėgnas, o ant uolienų kaip ruonis irgi neprigulėsi. Arba, kad ir kaip reikalingas masažas, glostomas ne rankų, o akmenukų, kūnas nerodo pasitenkinimo.
Galiausiai namus įsigijom tarp žmonių. O su jais ir cementinį pajūrį..



Na, yra nusileidimai prie jūros, ir galima pasėdėt ant akmenėlių, bet pats pajūris praradęs save. Jokios besiganančios avelės, jokios šalia sugriuvusios pilies, jokio krūmelio, smilgelės. Toks, lyg apvogtas. Vienoj pusėj Braitonas su savo pagundom, kitoj - industrinis uostas besitęsiantis kelias mylias.
Mes radom vietelę neišmindžiotą žmonių, pasislėpusią už fabrikų (be augmenijos). Šiandien kaipsyk ėjom ten romantikos ieškoti. Su pledais, arbata..



Visa romantika išgaravo, kai pamačiau saulę leidžiantis už fabrikėlio/miestelio/kalvų, o ne į jūrą. Dėl to net įrašo gražiai neužbaigsiu..

muah xx

p.s. visos blogo nuotraukos yra mano. Nesiteisinu dėl jų kokybės, tiesiog fotikas ne visada po ranka. Jei kada kelsiu kažką mandresnio, išduosiu ir iš kur gavau. Tai tiek.

Tuesday 7 August 2012

Kiek mažai žinau..

Eiprilė atsikėlus visada lekia svetainėn, pasiima 'pultus' ir bando įsijungt televizorių. Pati ją prie to pripratinau, kad galėčiau atsimerkt, įjungt virdulį arbatai, pašildyt jai pieno.. Šiandien įdomumo dėlei sugalvojau įjungt kitą kanalą (pastoviai žiūri Disney Junior (draugiaškų išgirtas, tai kur aš to paties nedarysiu)). Įjungiau CBBC berods, jį labai gyrė George sesuo, bei daugelis tų, kurie teturi kabelinę, kur be to cbbc daugiau nieko vaikams ir nerodo.
Šį įrašą, dėl savo pačios gerovės turėčiau nutylėti, bet tada turėčiau sutikt ir su George teiginiu, jog tokio dalyko, kaip žodžio laisvė - nėra. (na, jo ir nėra, ir į minties laisvę seniausia ketinamąsi)
Rodė, kaip vienarankė moteris kastuvėliu prisemia įsivaizduojamo smėlio į kibirėlį, apverčia, skėsčioja sveikąja bei kita, puse rankos, pasakoja, kaip įdomu paplūdimy, ir ar nenorėtumėt dabar ten būt ir jūs? Eiprilė pažiūrėjo į savo rankas, jos, savo, į mane, vėl į jos.
Po to sekė programėlė su klounu, kuris šnekėjo ir ženklų kalba, bei leidosi į kelionę su 3 neįgaliais vaikais. Nežinau kokie tų vaikų sutrikimai, bet tik vienas jų bandė leist garsus, kiti vartė akis, purtė galvas bei rankas ir žiobčiojo. Juos rodė iš labai arti, kiekvieną atskirai, Eiprilė inkšdama atbėgo pas mane į glėbį, stipriai apkabino, ir vos vos akies krašteliu žiūrėjo toliau, nes fone grojo klasikinė muzika. Eiprilei vakar suėjo metai ir 9 mėnesiai, ir į muziką ji visada atsisuka.
Perjungiau kanalą, kur rodė jos jau įprastus meškučius, bitutes bei mikimauzus, ir aš jai tapau nereikalinga, nulėkė šnekint jų.
Dar prieš pusamžį vaikų, ar šeimos narių su negalia, Anglijoj niekas į lauką nevedė. Jie gyveno savo kambariuose, palėpėse, rūsiuose, būdavo atskirti, niekad nesėdėdavo prie bendro pietų stalo. Jei šeima pasiturinti, pasamdytas prižiūrėtojas. Šeimos gyveno lyg niekur nieko, jų rimtuose veiduose niekas neįskaitydavo skausmo, niekam nesigirdavo, nesiskųsdavo, antraip rizikuodavo būt visuomenės išjuoktais, nors kaimynai susišnibždėdavo, jog namie gyvena dar ir šeimos gėda (kaip anksčiau buvo vadinami neįgalūs žmonės galima pasigūglint).
Dabar juos lyg niekur nieko rodo per televizorių, integruoja į visuomenę nuo pat mažų dienų, taip jie nesijaus kitokie, o ir kiti prie jų pripras. Žmonės stengiasi šypsotis visiems vienodai, nors anglų šypsenų šypsenomis nepavadinsi, jie ištreniruoti išsiviept, reikia nereikia.
Aš nepostringausiu apie tuos, kurie be rankos, ar kojos yra savaip genealūs, rašo knygas, baigia universitetus, nori gyventi labiau už sveikuosius (šiuo žodžiu matyt ir nusikliedėjau, nes kažin ar tokių aplamai yra), bei skiriasi tik tuo, jog jiems reikalinga dalinė pagalba. O apie tuos, kuriems priežiūra reikalinga nuolatos.
Ką sakysiu dukrai, kai ji paklaus, kas tiems žmonėms? Kodėl jiems taip, už ką, kas padarė? Dar nežinau..

Augau vidutiniam šalies miestely (1980 užregistruota ~20 tūkst. gyventojų). Kol buvau maža, mama mokė nesijuokt kitokių žmonių, padėt vargšams, bei tiems, kam pagalbos reikia. Gatvėse kitokių buvo vos vienas kitas (kas su kuprele, kas su savim šnekėjo, kas vežimėly) beje, visi pagyvenę. Nusivežus į Vilnių būtinai vesdavo prie Aušros vartų, kad įdėčiau į kepurę išmaldos prašančiam. Jie ten kažką panosėj sau sumurmėdavo, persižegnodavo, man keldami nuostabą. Nejaukiai jausdavaus, kai kokiam traukinio kupė tekdavo sėdėt priešais kitokius bendraamžius (bent taip atrodė). Kad kitokie, išduodavo jų veidai. Užtekdavo porą sekundžių į juos pažiūrėt ir jie nenuleisdavo akių visą likusią kelionės dalį. Dar bandydavo kalbint, pamatę, kad nekreipiam dėmesio blaškydavos, imdavo mėtyt į rankas įduotus žaislus, rėkaudavo man sukeldami išgastį,aš išpūstom akim žiūrėdavau į mamą, ji ramiai man tenusišypsodavo. Kol eidavom namo paaiškindavo, kad 'tokiems' patinka dėmesys, tad jei nenoriu būt nužiūrima ir patekt į nemalonią padėtį, turiu jų nepastebėti. Kaip jų nepastebėti? Mama tuomet turbūt žinojo tiek pat kiek ir aš.
 Tokių atvejų buvo ne vienas mano gyvenime, ir su tuo susigyvenau kai perėjau mokytis į vietos mokyklą, kurioje buvo klasė kitokių vaikų. Nedaug jų, gal 10 - 15. Juos prižiūrėjo 2 mokytojos (tiksliau, mokytoja ir seselė) kartą ar porą išleisdavo juos į pertrauką (ne visus, vos kelis). Tada aš buvau 16os, jau rūpėjo kiti dalykai, o ne vaikai.
Atvažiavus į Angliją, mano pirmas darbas buvo neįgaliųjų mokykloje. Jų ten per 300. Visokių. Viena aš iš ten būčiau išėjus pačią pirmą dieną, bet kadangi buvo dar 2 lietuvės, jautėsi palaikymo komanda, nes visos pirmą kart gyvenime pamatėme tiek daug kitokių. Beto, be kalbos, be patirties, be galimybės paklausti patarimo ar atsakyti paklaustos, ir pačios buvome kitokios. Personalui greičiausia niekuo nesiskyrėm nuo vaikų.
Dirbau su autistais. Jų daug, paskirstyti po 5-7 į klases, pagal amžių, pomėgius bei stadijas. Kiekvienam vaikui po prižiūrėtoją. Visi turėjo geras sąlygas. Pačią įstaigą/mokyklą galėčiau tik girti, didžiulis pastatas vaiduokliškas viduramžių, patalpos vaikams, žaidimai, terapijos jiems, apmokymai dėl jų, programos sudarytos dėl jų, kasdieniniai stebėjimai, pasitarimai ir organizuotumas minučių tikslumu. Darbuotojai kasdien vilkėjo vis kitos, bet tos pačios spalvos uniformas, vaikai visame kame orientavosi vos pažvelgę į paveikslėlius, žodžiu, tokiu jų užimtumu bei darbuotojų gausa stebėjaus (super draugo mama prašė atsiūst nuotraukų, vildamasi, kad parodžius jas vietos mokyklos valdžiai, galbūt pagerėtų sąlygos ir ten prižiūrimiems).
Darbuotojai kasdien juokdavos iš visokių kurjoziškų situacijų bei vaikų veiksmų, o mes išsigandusios pasakodavomės ką tadien patyrėm, ir kaip su darbu susitvarkėm. Mamos mokymo neužteko, aš gavau didžiausią savęs išmėginimą. Nekreipt dėmesio į paauglį autistą, kuris priėjęs be perstojo šnabžda 'will you suck my dick?', o jį to primokę prižiūrėtojai kikena sau į delnus stebėdami mano reakciją tikrai ne kasdienė situacija. Arba kieme, grotuotam garde priėjęs triigubai didesnis dvylikmetis priremia prie tvoros ir spaudžia, kol atbėgę 3 vyrai jį šiaip ne taip nutempia, aš perbalus iš išgąsčio, dėkoju Dievui, kad vaikis visgi netrenkė, nors jis dažnai taip darė (tuo naudojosi darbuotojai, nes gaudavo kompensacijas). Vyrai mane ramindami atsiprašinėjo ir jau juokėsi iš vaikinuko besimasturbuojančio gardo gale, bei myžčiojančio sau ant kitos rankos. Prisižiūrėjau, ko jokiame filme nerodė, ir jokioj knygoj nerašė. Kasdien eidavau į mokyklą galvodama kas manęs tą dieną laukia, kas vakarą gryžus namo verkdavau į pagalvę, nes buvo labai gaila vaikų, kurie be ateities. Labiausiai gailėjau tų, kurie nuo gimimo nėra patys pajudėję, neišsivysčiusiom galūnėm, maitinami per zondą dėl organizmo neatliekamų funkcijų, neaišku ar ką nors suprantą, į nieką nereaguojantys, jų atvažiavę pasiimti tėvai ansčiau laiko pasenę, bet gyvybingi ir linksmi. Tuo metu buvau socialinės pedagogikos trečiakursė, galvoje skambėjo, neduok die tokį darbą visą gyvenimą bei pagarbiai lenkiau galvą už stiprybę bei ištvermę pasirinkusiems tokį kelią/darbą ne dėl pinigų. Studijomis* bei darbu** deja, mėgavaus neilgai, vėliau dėl to tik džiaugiausi, bet įspūdžiai liko visam.Dažnai pagalvodavau kurie visgi buvo sveikesni - prižiūrėtojai ar prižiūrimi.
Kol laukiaus Eiprilės, kas antras sutiktas žmogus buvo neįgalus, darbe rodės specialiai tekdavo kartu dirbt su kūdikio netekusia (sutikusia su aboru dėl galimų būsimų apsigimimų) mergina, kuri mane guodė kalbomis apie kančią, ir kaip man pasisekė, jog aš laukiuos, maždaug 'nebijok, tau taip nebus'. Kaskart su ja dirbant, pilvą tarsi spazmuodavo. Tuo metu rodės jog mane kažkas tarsi specialiai ruošia, kamavo mintis, jog jei mokykloj nebuvau stipri, tai teks sustiprėt pagimdžius kitokį vaiką. Pirmą kart pamačius Eiprilę pagalvojau, ji tobula, nors neseniai dar dvejojau, jei ji būtų kitokia, ar jos neatsisakyčiau. Pakalbėjus su viena buvusių bendradarbių auginančia vaiką išaiškėjo, jog tokiomis baimėmis besilaukdama gyveno ir ji.
Aš sunkiai tikiu, jog moteris susilaukusi kitokio vaiko ramiai į jį žiūri, ir džiaugiasi motinyste. Yra tam tikri barjerai, kuriuos peržengt reikia pastangų, bei žinių. Na, nebent moteris augo tokioj aplikoj, ir kitokio vaiko ar gyvenimo neįsivaizduoja. Labai įtikinantys yra atvejai, kai moteris negali turėt vaikų arba turimas merdėja, tokiu atveju nebesvarbu koks jis..
 
Iš tiesų, daug minčių įeina-išeina berutuliojant temą apie negalią. Ne aš viena buvau mokoma nepastebėti. Visa karta tokia. Tie, nemokyti akivaizdžiai tyčiojosi (esu girdėjus), tie, nematantys dėkojo likimui už netobulus, bet pasak jų, sveikus vaikus. Tie, auginantys ar šalia augantys, nuriję savą širdgėlą ėjo šalia kitokio nuleistom galvom, kad 'negaudyt' žvilgsnių. Visi išmokyti tylėti, apie tai nekalbėti, ir geriau išvis negalvoti. Prieš išvažiuojant buvo taip. Per tą laiką, tikiu, daug kas pasikeitė, nes vis daugiau ir daugiau lietuviškų nuomonių apie negalias, bent jau forumuose ir straipsniuose. Problema nebėra tokia didelė ir tokia skausminga kai ji garsiai įvardijama, ir vėliau tai traktuojama kaip patirtis, kaskart vis lengvesnė.
Anglijoje, jei į kitokį pažiūrėjai, tai ir kalbink, sakyk koks jis šaunuolis, gražuolis, linksėk klausydamas mamos pasakojimo, kiek daug jos vaiko laukia, koks jis laimingas ir būtinai šypsokis. Jei nepažiūrėjai, gali būt išvadintas ignoruojančiu susiraukėliu. Ir mamos, nors ir atrodo vyresnės pagal savo amžių, eina iškeltom galvom, nes valstybė joms garantavo gerovę, nesvarbu su kokiu gėdos jausmu joms reikia taikytis, ir kiek daug jos turėjo atsisakyti.

Aš į SP specialybę stojau ne todėl, kad perspektyvu, kad kur nors įsitrinsianti patogiai ir spręsčiau, kam duot nemokamą maitinimą, o kam ne. Ne todėl, kad gaila vaikų ir norėčiau jiems padėt, įsiklausyt į jų dabar rodos tokias mažas problemėles, kurios ytakos jų ateitį. O todėl, kad buvo nemokama vieta, aš turėjau begalę klausimų išsiskyrus tėvams, o be to, vienas artimas žmogus, visą gyvenimą gyvenęs kone idealiai, vieną dieną visko netekęs, išprotėjo. Mano noras buvo išmokt su juo bendraut, nebijot ir bent dalinai žinot ko tikėtis, bei, kaip elgtis vienokioj ar kitokioj situacijoj būnant šalia.

Darbas su autistais išmokė, jog būnant tarp jų negali jausti. Emocijos juos trikdo. Kaip sakė vienas labai 'užknisęs' darbuotojas - visus rūpesčius, svajones ir mintis reikia palikti už mokyklos vartų. Ateini pas juos tuščias, šiek tiek išprotėjęs, būni lygus su jais, antraip jie drąsko, tampo, nesusikoncentruoja, tarsi bijo..
Išties tas pamokymas labai praverčia auginant dukrą, nes po darbų užsiparinęs tėvas jos ant rankų paimti negali, ji spardosi, muistosi ir lekia pas mane, ir jam aiškink neaiškinęs, jog vaikai jaučia nuotaikas.

Susipažinau su George kol dar dirbau mokykloj. Aš jam karpytais žodžiais guosdavaus, kaip man gaila, kad tokių žmonių tiek daug, nes turbūt visoj Lietuvoj jų tiek nėra, kiek buvo mokykloj. Jis jautriai reaguodavo, ir aš galvodavau, koks jis nuostabus žmogus, ne toks, kaip mūsų stuobriai tik ir laukiantys kada galės pasireikšt užgauliodami ar skaudindami vieni kitus.

Ilgai teko laukt, kol George supažindino su savo tolimesne gimine. Viena jo tetų (jai ~60) nuo gimimo kitokia. Būtent tokia, kaip aprašiau 3 vaikus vaikiškoje programėlėje. Tetos mama po jos gimimo 25 metus buvo kamuojama depresijos, vėliau susirgo sunkia tuberkuliozės forma ir mirė. Tetos brolis tik 10  savo gyvenimo metų buvo laimingas vaikas, gimus sesei viskas apsivertė. Muštynės dėl išlikimo su neišmanėliais kiemo draugais bei klasiokais, pasitikėjimo savim stoka, paguodos ieškojimas bažnyčioje, pas gimines ir svetimus, bei skubėjimas palikti namus, dabar - nuolatinė sesers priežiūra, net jei ji spec namuose. George augo matydamas tetą dažnai, todėl neįsivaizduoja, jog galėtų būt kitaip.

Man išties netrukdė ir netrukdo joks kitoks žmogus. Nežinau, kuri dalia sunkesnė - žmogus su psichine, ar su fizine negalia, nes visiems esantiems šalia reikia laiko su tuo susigyventi. Šiuo metu labai erzina George tėvai, kaskart atvažiavę lygindami Eiprilės pasiekimus su tetos L. Pastarasis jų mane nuginklavo:
-Katik palyginau Eiprilės pirštus su L, ir tik dabar pamačiau, kokie L pirštai nesusiformavę. <...> O, Eiprilė geria pro šiaudelį, L niekaip neišmoksta.
Tuomet prisigalvoju, jog tik tokius palyginimus ir tegirdėjo augdami visi 3 jų vaikai, ir kaip sunku/gėda/nesaugu/baugu buvo gyventi, kol tėvai patys kovojo su nežinojimu, kai teta vos ne kaip palikimas atiteko jiems.

Kartais pavydžiu žmonėms, kurie gyvenime su niekuo nesusidūrė, ir tarkim 6 namų kieme visi buvo didelė šeima. Visų kitų nelaimės už kiemo ribų, ne jų problema, ir jie be reikalo neašaroja.
Man visada buvo gaila išmestų kažkieno žaisliukų, nuskriaustų šuniukų, kačiukų, paukščiukų, nelaimingų ir liūdnų kaimynų bei kai kurių žmonių poelgių. Net jei tai su manim visiškai nesusiję. Tėvas sakydavo, jog mažai gavau kailin, užtai ir pergyvenu dėl niekų. Nors, kai šiais laikais kas 15tas yra šizofrenikas ir kas 20tas - autistas, gal tikrai be reikalo pergyvenu.. 


muah xx

* Iš studijų mane išmetė nes 'pasikeitė valdžia',kartu pasikeitė ir vidaus įstatymai (leido mokytis sutartiniu grafiku, bet po poros savaičių apsigalvojo) po tokios žinios aš ilgai neradau sau vietos, nes pranešta staiga, tuo metu kai rikiavau mintis naujam rašto darbui.
** Iš darbo irgi išmetė nes išvažiavau į Lietuvą rašyt prašymo dėl sutartinio studijų grafiko.

Thursday 2 August 2012

Žiūri pro langą ir galvoji

Praeitą savaitę George išvežė savartynan gal 10 maišų, dar kovą prikrautų nugenėtais krūmais, kelmais, pjauta žole. Vėliau savo tėvams guodėsi, kiek daug padarė ir kad nusipelno sėdėt ant sofos su alaus buteliu likusią dienos dalį. Pasigyriau ir savo tėvui, kad pagaliau prikalbėjau 'iš namų išnešt bent šiukšles', nustebo tėvukas - 'tik dabar išvežė? Nu ir n*£%& tau su tokiu vyru. O tai koridorių tvarkyt ar pradėjo?' - 'ne' - 'pi*£^ec' <...> keičiasi tėtukas, keičiasi.. Bent jau supratingesnis darosi. Kažkada jo darbelių irgi tekdavo palaukti (ne tiek ilgai žinoma), o dabar jis tvarkosi kaip vyresnėliams ir pridera. Paprašytas viską padaro. Ir George tėvas paprašytas puola daryt, nors pasak jo žmonos, namie irgi kaulyk nekaulijęs, padarys kažką tik tada, kai pats užkliuvęs virs. Bet apie tvarką aš kadanors vėliau išsiliesiu. Kai susitvarkysiu pati.
Apie vaizdą pro langus šykart. Ir tai, kas galvoj, ir kas ant liežuvui pro juos žiūrint. Mano langus.

virtuvės
miegamojo
Eiprilės kambario
svetainės gale

svetainės kitam gale
Gyvenu labai šviesiuose namuose. Langai nėra nuo lubų lig grindų, bet dideli, platūs ir reikiamoje vietoje.
Kol neturėjau jokių užuolaidų ir prieidavau pasigrožėt vaizdu tolumoj, kai kurie kaimynai demonstratyviai užsitraukdavo savo svetainių ar virtuvių užuolaidas, taip tarsi leisdami suprast, jog jei patys būtų mano vietoje, žiūrėtų tik į svetimus langus, nors, tiesą sakant pro mano langus žiūrint, rodos niekur kitur ir neturėtum dairytis. Vieno namo kaimynai iš eilės yra: ex policininkas, gydytoja, ex boksininkas, dabar labai garsus vietos treneris, užtai likimo neerzindama, užsikabinau šiokias tokias dienines užuolaidas, o apie fotografavimą pro langą beveik pamiršau, nes kažkada norėjau nufotografuot žuvėdras puolančias prie maisto ant 'birdfeeders' stogo, tai kaimynė su visa likusia šeima kokias 15 min. rūkė nesustodami, bei žiūrėdami į mane sukiojo pirštą ties smilkiniu. Juk nė vienas nežinom kokie kitų užmojai kažką darant, net jei tai tik iš idėjos.
Mano mėgstamiausias langas yra Eiprilės kambary, nes pro jį atsiveria nuostabus vaizdas vienoj pusėj su kalvom, pievom ir golfo aikštynais. Būtent tas vaizdas man namus ir pardavė, nes labai priminė vaizdą pro langą paskutiniuose namuose pietų Velse. Tai, kad daugumai anglų yra būtinas 'privacy' kieme nesigilinsiu,bet man, prisižiūrėjusiai filmų apie zombius ir visokius plėšikus, būt apsuptai kaimynų langų labai jauku, jaučiuos tarsi apsaugota, pagalvoju, jei jau koks zombis lys į namus ieškot smegenų, tai gal pirmiau apsilankys pas kaimynus, ne taip skaudėtų būt auka jau po jų.
Aš dievinu žmones, kurie ne tik klauso bet dar ir girdi. Prie kai kurių pati įjungiu tą 'girdėti' mygtuką, nes man arba svarbu, arba įdomu kodėl, ką ir kam jie daro savo gyvenimuose. Ypač, jei tų žmonių gyvenimai kokiu nors būdu susiję su manuoju.
Su Eiprile dažniausiai pro langus žiūrim, vos nubudus atitraukiu užuolaidas, suskaičiuojam ant stogų bei kaminų žuvėdras, pastuksim, paterlioja stiklus (jei spėja užlyst už užuolaidų), palaukiam pravažiuojančio autobuso, pamojuoja. Po to keliauja į mūsų miegamąjį, užsilipa ant staliuko, persimeta užuolaidas ir šneka, mojuoja, spygauja 'birdfeeder'ei' bei likusiems paukščiams. Labai daug ji tikiuos negalvoja, mato 'birdies', pasako ik-ik vietoj čikčirik ir tiek.
Aš ir matau ir prigalvoju daug. Ir kad kaimynė gėles nuo palangės nurinko, ir kad mūsų krūmai baisūs, ir piktžolės jau kaip medžiai, ir kažin ką čia anie kaimynai stato, maž pastogę įrenginėja, o štai ten 9 ryto jau 4 golfo žaidėjai dieną pradėję, birdfeeder'ė su pudeliukais va į laukus išeina, kartu ir jos identiška dvynė sesuo su savo tokiu pat pudeliuku. Viena jų turi identiškas dvynes, ir kasdien visi vis į skirtingą kiemą eina, ir kaip faina, gyvena viena šalia kitos, per langą/tvorą susišneka. Viena dirba, kita ne - kažin, kuri yra kuri?
G. pažiūrėjęs pro langą (priklauso pro kurį žiūri) sako - 'nesveika kaimynė, šeria parazitus, ir po to iškart juo nubaido, arba tie kumeliai spardydami kamuolį tvoras tuoj nuvers' o pagalvoja - 'tikiuos kiemo tvarkyt nepaprašys'.
A. -'ko kiemo nesusitvarkai', o pagalvoja 'būtų mano, tai aš viską staigiai apsitverčiau, kiemą sulyginčiau, šiltnamiuką va ten, koncervatoriją va čia, ir dar gerą grindinį, tik pinigų turėk'..
D. -'kaip arti kaimynai, bei nesaugus kiemas' o pagalvoja 'jėzau koks bardakas, būtų čia K. viską sutvarkytų, apsodintų, prieš kaimynus nebūtų gėda'.
E. - 'kuris kaimynas boksininkas? Mes irgi turim kaimyną...' o pagalvoja 'per daug už tokį mokėjo, jokio privatumo, kol viską sutvarkys'
C. -'oj kokia įdomi pjaustymo lentelė kaimynę, čia rusė? Daktarė?<...> Ten užuolaidos kaip pas mano mamą buvo, pirko <...> ir jūsų rožės gražios, ir pas policinką jų daug mhmm, o kiek čia kotedžų, <...>' o pagalvoja 'susitvarkys ateity, viskas bus gerai, Jude vargšė už poros savaičių atvažiuos gyvent, kur reiks sudėt dėžes, ką valgysim? Jau tuoj pietūs, kaip čia užsiminus apie <...>'
J. -'koks linksmas kiemas, piknikus kasdien vis kitam lygyje daryčiau, kaip džiaugiuos' o pagalvoja 'visai ne mano skonio, tokio nesirinkčiau, nei draugams parodyt nei pačiam džiaugtis, galėjo dar paieškot kažko gražesnio'
N. -'o, ten golfą žaidžia, yra privažiavimas?' o pagalvoja 'jei bėgčiau, kažin kiek laiko užtrukčiau, gal geriau dviračiu'
K. - 'visai nieko, tik tie kaimynu langai prieš nosį, užuolaidas nusipirk' o pagalvoja, ech, neišgirstu, nes tuo metu pati pagalvoju, jog žinau seniai, kad užuolaidų reikia, tik neišsirenku kokių noriu.
Iš kur tokios galios?
Ogi su tais žmonėm praleista tiek daug laiko klausant ką jie sako apie kitus žmones.. O būna ir taip, jog sekančią minutę pasakydami porą sakinių išsako ir ką galvojo. Žinoma, jei prieš tai nepadarė reikšmingos pauzės. Nes jos metu jau galybė kitokių minčių galvoje pasislepia.

muah xx

Wednesday 1 August 2012

Atsakymai

Dabar žinau, kodėl buvo dingęs internetas. SAVAITEI! Ogi tam, kad aš neperskaityčiau viso Ievos blogo! Kad spėčiau jį užmiršt. Kad iš naujo jį atrasčiau, ir vėl sau šypsočiaus, jog ji jau parašė tai, ką aš taip nuosekliai dėliojau į eiles plaudama indus.. Vakar iki aušros nesudėjau bluosto dėl minties apie ką tas mano blogas, ir kam aplamai jo reikia, ir katik radau jos įrašą, apie ką gi jos.
Dar būnant paaugle, kai savo sopulių nesinorėjo patikėt bet kam, aš save apgaudinėjau jog jų visai nėra, ir nesiskundžiau. Kai savaitę praleidau ligoninėj dėl skrandžio opos, šalia gulinti teta piršo mintį rašyt dienoraštį, bet tada mintyse šaipiausi, nors gryžus namo sąsiuvinio pirmame lape išsivingiavo 'dienoraštis'. Kai rodės galėčiau jį rašyt, juo labiau ir draugės rašė, man buvo minčių štilis. Negalėjau vien pagalvojus, jog jei jį rastų tėvas, o vėliau ir jo žmona, galbūt būčiau netekus pastogės, nes raštai (ką ten raštai, tomai) būt buvę tik apie juos. Kelis vakarus prisiverčiau kažką parašyt, bet labai banalaus vien tam, jog radus sąsiuvinį po dekados galėčiau iš savęs pasijuokt. Esu tikra, per visas kraustynes 'tėvai' turėjo galimybių ir be jokių sąžinės priekaištų radę skaitė, nes mano dienoraščius neseniai man perdavė, kai jie pas juos Londone dar pusmetį stalčiuose pagulėjo.
Vėliau buvo metas, kai negalėjau niekam pasakyt kaip jaučiuos apart poros artimų berniukų tuometinių super draugų, nes visi vyresni už tai, jog man viskas duota, o man velniai žino ko dar trūksta, būtų užmėtę akmenim.
Po 5 metų drąskančios tylos, aš visus metus gydžiaus panikos sutrikimus, ir visos tos psichosomatinės ligos mane apleido tik tada, kai aš garsiai ištariau, jog nenoriu to, kas man siūloma.
Metus augau dieviškoj aplinkoj, reabilitavausi, ir, kad neužsidaryt džiaugsmo vienuolyne, porai mėnesių atvažiavau pas superdraugą apsispręst.
Per tuos 7 angliškus metus aš praradau superdraugus, suabejojau religijos būtinumu, norėjau, dariau ką leido protas, širdis ir galimybės, išsimeldžiau vaiką, išsikaulijau namą, bei jo kieme raunu krūmus ir medžius, kad galėčiau bert savo sėklas. Kažkiek atradau, kažkiek praradau. Vieniems patikau, kitus erzinau. Bet kad išmokau moteriškai 'apkalbėt', tai tikrai pastebėjau bičiuliaudamasi su naujais žmonėm, beigi skaitant savo senesnius įrašus. Dar išmokau reikalui esant nuolat niurzgėt - tas negerai, čia siena per balta, čia žuvėdra langus nušaikiojo, čia kaimynas šakas degina. Nes tai daro George. Ir jo tėvai. Ir visi jo bendradarbiai. Buvę ir esami. Kol gyvenom su studentais aš nepastebėjau to, bei nemokėjau angliškai, ir ne viską pažodžiui suprasdavau. Kai išsikėlėm gyvent dviese, pamatėm kiek daug vienas kitame atradom ir nebūtinai gero. Jis nenorėjo (vis dar nenori) gyvent be manęs, o sau kišau mintį, jog turi kasnors nutikti, kas mane sulaikytų. Tada buvau užsidegusi rašyt blogą apie žmonių santykius, stebėjimus, nesantaiką. Aplamai blogą rašyt planavau jau trečiais metais, apie bažnyčias, kokios jos vienodos. Vėliau, apie duris, kas už jų. Dar vėliau apie anglus. Kol laukiausi, kirbėjo mintis rašyt ilgą laišką apie laukimą, sparnus ir piktas akis. Bet rašau tik dabar. Ir tik nuotrupas. Apie viską, apie nieką, apie tai kas mane lipdo, trupina, kelia, meta, augina. Čia nėra mano istorija. Čia mano terapija. Nes man neįdomu kvėpuot namie susirinkusiais dūmais, ir norisi karts nuo karto juos išvėdint. ('pasišakojimas' prieš l.l. patarlę  - nenešk iš namų dūmų)

muah xx