Taupyklės

Nuo tos dienos, kai gavome raktus mūsų santykiuose tarsi kažkas atitrūko. George galvoja, jog mes tiesiog nervuojamės dėl kraustynių, dažniau pykstamės ir tai, pasak jo, normalu. Aš nežinau, normalu ar ne, bet pyktis man tikrai nepatinka. Mes negalim dviese dažyt vieno kambario, mat man atrodo, jog jis dirba neatsakingai, o jam rodos, jog dažau per lėtai, vieną vietą pertepdama kelis sykius. To pasekoje, mūsų žodyne atsirado daug keiksmažodžių, daug užgaulių žodžių, kone pjautynių, galų gale vienas kitą išvadinam idijotais, kažkuris iš mūsų meta darbą ir įsitvyro tyla. Tuo metu aš nešnekėdama einu paskui jo nelygiai nudažytą sieną, uždažau tarpus, kurių jis kažkodėl nepastebi, ir lieku laiminga, žinodama, jog antrą kart dažysiu tik aš, be jo pagalbos. George pasiūlė taupyklę keiksmažodžiams. Svaras už keiksmažodį. Tą pačią dieną, turėjau mest 3 svarus už fu**, bloody (aksčiau jis aiškino, jog tai reiškia 'sušiktas', o dabar burnojasi,, jog žodžio reikšmė anaiptol grubesnė) ir Jesus Christ, kai nusistebėjau jog 'bloody' - keiksmažodis, o 'piss' - ne. Pačiam taupyklės sumanytojui teko paklot dvidešimtinę, kurią jis atseit įsirašė į atmintį kaipo skolą. Dar nusprendėm, jog būtina argumentų taupyklė. Už kiekvieną pykčio proveržį ir ginčus iškart po 20 svarų. Taupyklė tądien praturtėjo mažiausia 200 svarų, bet pirmą blyną palikom neapmokėtą. Dar turime kelionių taupyklę, į kurią jau kelintus metus metam po 50 pensų, kai tik jų atsiranda piniginėj. Vieną kart taupyklė mums apmokėjo degalus ir viešbutį Paryžiuj, kitą kart santaupų užteko degalams važiuojant į Lietuvą. Šiemet atostogaut noriu Švedijoj, ir bet koks sutaupymas pravers, ypač kai visi pinigai atiduoti už namą, ir pagaliau tenka skaičiuoti, kiek ir ko galime sau leisti. Dar turim Eiprilės taupyklę, į kurią kiekvieną mėnesio 6-tą dieną dedu po 20 svarų, plius jai dovanotus pinigėlius. Pirmąjam gimtadieniui surengti jos santaupų nepakako, bet vistiek buvo malonu žinot, jog to mėnesio atlyginimas nėra skirtas tik baliukui. Kokių čia dar pataupymų ateičiai?..
muah xx

Remontas pagal lietuvius ir anglus

Remontuojamės namus. Atvažiavęs pagalbon George tėvas (anglas pensininkas, kažkadaise turėjęs patirties statybose), skubiai padarė išvadas, jog per 3 savaites namai bus baigti. Gavę raktus, darbus pradėjom penktadienį, abu su juo nuvažiavę išlupom kiliminę dangą, bei nusukom/nuplėšėm lentynas, bei savadarbius stalus, kad kambariai liktų tušti. Išrankiojom visus namų vynukus, kabiklius. Supirkom įrankius, dažus. Kai paklausiau ar galim imtis darbų, atsakė, jog reikia pietų, tad dalis laiko ištirpo ruošiant valgį (aš beje, virėja/kepėja esu tikrai ne kokia). Gryžus George po darbų vėl važiavom žiūrėt, kur ir ką galima 'paremontuot'. Šeštadienį pusė dienos praėjo anglams galvojant ko jie norėtų pusryčiams, po to George rytinis dušas, susiruošimas ir name buvom beveik apie pietus. Jo mama, žinoma taippat panoro būti ten, nors prieš tai gražiai susitarėm jog ji prižiūrės Eiprilę. Namuose buvo šalta, George mamai nebuvo kur prisėsti, ką veikti, Eiprilė cypavo ir net neisleido į kalbas, jog leliukai turi vaikščiot patys, o ne patogiai stebėt viską iš aukštai (ant močiutės arba mamos rankų). Aš išsivaliau virtuvę, George šveitė grindis, Eric nulupinėjo tapetus mažiausiam kambary. Po geros valandos supratom, jog Eiprilė dėl garsų ir šalčio šiuose namuose nemiegos, nors jau artėjo jos pogulio metas, tad teko važiuot atgalios kur pažystama aplinka, šilta ir yra kur prisėsti. Tą dieną buvo nušveistos vieno kambario durys, nuplėšti mažojo kambario tapetai, ir išvalyta virtuvė. Sekmadienį vyrai iki pietų dirbo dviese, po to prisijungiau ir aš, dažiau tualeto lubas ir sienas, o jie visą dieną gramdė po tapetais aptiktus dažus. Pirmadienį atvažiavo mano tėvas (patirtis statybose iš praeities jau nebegaliojo, dabar jis Londono 'stroibatas') ir išvažiavo George tėvai. George tėvui būdinga viską žinoti, jis vienintelis geriausias, daugiausiai išmanantis, visi kiti dieve padėk, ko tie visi kiti aplamai gyvena (tokį požiūrį, gaila, iš tėvo perėmė ir sūnus), taigi George tėtis pašaipiai reagavo, kai sakiau jog iki savaitgalio, kai jie vėl atvažiuos galbūt būsim 'padarę' virtuvę ir mažajį kambarį, mat po to, kiek jis nuveikė savaitgalį, mums beliko tik viską nuplaut, apvalyt ir nudažyt, greita paprasta - sunkiausia jau padaryta. Su tėvu ir dukra pirmą kart išbandžiau viešąjį transportą. Susisiekimas iš senųjų namų iki naujųjų patogus, nuo stotelės iki namo 20 min. pėstute. Per tą laiką Eiprilė užmigo, tad galėjau išdidžiai aprodyt tėvui savo namus, nors, skaitant iš jo veido išraiškų, jis neliko itin sužavėtas - 'daug tvarkyt' - tepasakė. Taip, sutinku, aš pati jei turėčiau atliekamus kelis tūkstančius irgi praktiškai viską keisčiau, nuo grindų iki lubų, mat anglų mada išlikus iki šiol dažyt apdaužytas sienas, nesivarginant jų išlyginti (juk nieks nemato) ir ištepliot lubas apvadais kad nesimatytų įskilimų. Tėvas gražiai išaiškino, jog reiks sienas valyt, šiaušt, visas duris taipogi, antraip nelips dažai - nuvylė, nes tikrai galvojau, jog viskas vyks daug greičiau. Pamenu anksčiau namie, jei kas darydavo kokius remontus nei ką šiaušdavo, nei ką, kur reikėdavo palygindavo, pavalydavo ir pirmyn, o va tėtis ėmė ir išlepo, reikia matai viską daryt kruopščiai. Aš jau antrą dieną neinu ten, nes Eiprilė pirmą dieną miegodama kieme sušalo, tiksliau suledėjo, ir labai ilgai ją šildžiau, taipogi, jai ten užmigus nieko neįmanoma daryt nes reikia tylos, o jai prabudus sėdėt kartu dulkėse arba tiesiog nešiot. Ji vos tik pasveiko praėjusią savaitę nuo kalėdinių peršalimų ir va, šiandien vėl vaikšto prikimus, varvančia nosim. Tėvas vienas ten dirba, nieko nevalgo, nieko jam nereikia, ir, Georgei atvažiavus padirbėt, dirba kartu, nuo 8 ryto iki 8 vakaro. Rytoj keisis pamaina - atvažiuos George tėvai, mano išvažiuos. Name - išdažytos virtuvės lubos, nutrinta mažojo kambario siena - paruošta tapetavimui, nudažytos didžiojo kambario lubos, spinta bei sienos. Iki kraustynių beliko pora savaičių. Ir daug darbų.

muah xx

Kur yra namai

Per visą savo gyvenimą namus keičiau 17 kartų. Įskaičiuoti ir gryžimai pas tėvus. Jie, kol išsiskyrė pagyveno 3-jose vietose, po to, kai savo noru likau su tėvu, kraustynės tęsėsi tai šen, tai ten. Gyvenau visokiuose namuose, dideliuose ir mažuose, plytiniuose ir mediniuose, butuose, bendrabutyje, ar tiesiog nuomojamuose kambariuose. Vienur buvo šilta ir patogu, kitur šalta ir drėgna, dar kitur nejauku, brangu, nesinorėjo gryžti ar tiesiog nesijaučiau laukiama. Kiek save pamenu, beveik niekur nejaučiau, jog `čia kur esu` yra mano namai. Nežinau, ar čia pasėkmė tų kartų, kai ištardavau: `mano kambarys / daiktas`, tėvas gražiai nuramindavo, jog mano bus, kai nusipirksiu. O gal jausmas lyg svečiuose (nors daug kur ir užmokėdavau) nenuslopo todėl, kad sienos, baldų išdėstymas, daiktai - ne visi buvo mano pačios.. Tad man labai ilgai rūpėjo turėti savo namus, kuriuose man nepasakytų, jog ne mano. Kur prašant nieko nekeisti, mane išgirstų (ko nenutikdavo pas tėvą ir jo žmoną)). Kur sutarčiai pasibaigus nereiktų sukt galvos, likt čia ar ieškot kur pigiau, gražiau, patogiau ar geriau. Kur paveikslas kabėtų ten, kur jam reikia, o ne ten kur randu vynuką. George labai aikštijosi namo pirkimo, mat bijo jei prarastų darbą.. Bijau ir aš, bet 30 metų gyvenau svetimuose namuose.. Palikimų iš gerų tetų/dėdžių man nenusimato, o tai ką turi (jei turi) tėvai, išsidalins jų antrosios pusės, arba jų broliai/seserys.
Nežinau kiek ilgai čia gyvensim, kiek ilgai dirbsim ir kiek ilgai namą išsipirkinėsim (30 metų sutartis kolkas atrodo ne tokia ir baisi), bet aš svaičiojau George, jog man nesvarbu – savaitę, ar mėnesį, metus ar dešimt, aš bent nurimsiu turėjus patirtį – gyvenimą savo namuose, kur pagaliau pats sau šeimininkas.
Šie namai nėra mano svajonių namai, mat visada tarsi mačiau baltus užpraėjusio amžiaus statinius, kolonas, erdvius kambarius, aukštas lubas, didžiulius langus, terasą, marmuro laiptus, balkoną ir didelę virtuvę. Šis tipinis anglų 2 k.namelis visiškai neatitinka mano svajonėse piešto, bet.. aš esu be galo laiminga pagaliau į jį įžengusi!
Tikiuos su George sutarsim kokios bus sienos, kur stovės koks baldas, pasidalinsim kampus, antraip ir toliau tęsis `ne mano` būsena, mano arba jo sieloje.
muah xx

Naujųjų metų pažadai.

Užpernai - kai buvau viskuo patenkinta tepažadėjau mest rūkyt. 11 metų, be jokių pertraukėlių sąžiningai sunaikindavau 15 -20 cigarečių per dieną, kol visgi pati sau pradėjau dvokt. Nutariau mest, žinoma, nuo pat pirmosios metų dienos, bet gumą tampiau dar kokias 3 savaites, bet susirgus bronchitu ir su aukšta temperatūra, noras kišt nosį lauk kažkaip savaime išgaravo. Kažkadais, dar tik pradėjus rūkyt, sau sakiau, jog mesiu, kai pastosiu. Aš, vos po mėnesio be cigarečių, pastojau.
Šiandien aš pasiilgstu cigarečių, tada save tikinau, jog rūkymas tėra dingstis kažką 'paveikti', dabar atrodo, jog jei rūkyčiau, nuveikčiau daugiau (?!), nei tik kramsnočiau, žiūrėčiau pro langą į rūkančius, ar raukyčiau nosį užuodus dūmus. Tiesa, per tuos pora nerūkytų metų, esu prisidegus cigaretę ir ne kartą, bet anuometinio malonumo taip ir nepajuntu. Vadinas, mečiau visam..

Pernai, su 2-jų mėnesių kūdikiu rankose ir po nekokių įspūdžių gimdymo metu, aš nenorėjau nieko. Nenorėjau jokių švenčių, jokių žmonių, jokių planų, jokio gyvenimo. Tenorėjau verkt, ir kokį pusmetį verkiau  pati nežinau ko.

Šiemet aš PRIVALAU:

1. pagaliau pradėt vairuot (teisės išlaikytos prieš 2 metus, o baimė užgest ant kokio kalnelio niekaip neįsodina manęs į vairuotojo sėdynę).
2. atsikratyt savo užaugintų 30 kilogramų.
3. save mylėt (tuo pačiu tikiuos mylėt ir aplinkinius, kad ir kaip jie mane kartais užknistų (nors, aš tai darau ar taip ar taip, bet noriu dar labiau)), bei nebesikankint, jei atrodys, jog mane nepakankamai myli tėvas, vaikinas, kaimynas ar šiaip, praeivis.
4. nebedejuot koks 'nekoks' yra mano vaikinas, aplinka, gyvenimas, vien todėl, jog bijau kitų pavydo. (niekada nemėgau jei man pavydima, tad visada dariau viską taip, kad pavydėt nebūtų ko).
5. Žaist su vaiku. Aš su Eiprile nežaidžiu. Parodau kaip žaislu naudotis ir užsiimu savais reikalais. Matyt, šį punktą reiktų įvardint 'mokytis būt geresne mama'.
6. prisimint visus savo užmirštus talentus, ir jais naudotis. (moku viską, ką mokėjo močiutės, ir net daugiau)
7. džiaugtis gyvenimu, juk jei tikėt majais, gyvenu paskutinius savo gyvenimo metus. (tai nereiškia jog, jei pasaulio pabaigos visgi nebus,turiu nustot džiaugtis).

Už poros dienų gausim raktus nuo dar rugpjūčio mėnesį pirkto namo, tad mano pažadai turėtų vykdytis naujoje vietoje.
Su naujais metais, naujais pažadais, naujais tikėjimais, naujom viltim, naujais išgyvenimais, naujais gyvenimais, naujais ypročiais ir naujom klaidom!

 muah xx